Agota Kristof. Storas sąsiuvinis

Kristof A. (2004). Storas sąsiuvinis. Įrodymas. Trečiasis melas. Vilnius: Alma littera, 408 p.

Ši knyga mane šokiravo du kartus.

Pirmą kartą, kai pradėjau skaityti. Knyga labai įdomi, įtraukianti, greitai skaitosi. Įpusėjusi pirmąją trilogijos dalį (Knygą sudaro trys dalys: „Storas sąsiuvinis“, „Įrodymas“ ir „Trečiasis melas“) prisiskaičiau tokių šlykštynių, kokių dar nebuvau skaičiusi. O skaitau tai tikrai nemažai. Jau galvojau, kad tikrai šios knygos NIEKAM NEREKOMENDUOSIU, bet kitą vertus nėra geresnės reklamos, nei neigiama rekomendacija.

Antra kartą knyga mane šokiravo, kai perskaičiau knygos pabaigą. Idėja gal ir nebloga bet aš vis tiek prieš visokius iškrypimus, net jei tai netikra ir išgalvota. Tuo labiau, kada tai susiję su vaikais. Ir nesvarbu, kad knyga apie karą, kuris žlugdo žmonių gyvenimus. Ji butų buvusi gera ir be tų šlykštynių.

O ar skaityti knygą, spręskite patys.

– Man įdomu žinoti, ar rašote apie tikrus, ar apie išgalvotus dalykus.

Atsakau, kad stengiuosi rašyti tikras istorijas, bet kažkuriuo metu istorija kaip tik dėl tos tiesos pasidaro nepakeliama ir tada būnu priverstas ją pakeisti. Sakau, kad mėginu papasakoti savo istoriją, bet negaliu, neturiu drąsos, ji man per daug skaudi. Tada imu viską gražinti ir įvykius aprašinėti ne taip, kaip buvo, o taip, kaip būčiau norėjęs, kad būtų.

Ji sako:

– Taip.  Kai kurie gyvenimai liūdnesni už liūdniausias knygas.

Aš sakau:

– Taip ir yra. Knyga, kad ir labai liūdna, negali būti tokia liūdna kaip ir gyvenimas. (psl. 288)

Knyga, kurią būtina pracenzūruoti.