Colson Whitehead. Nikelio berniukai.

Colson Whitehead. Nikelio berniukai.

WHITEHEAD, Colson. Nikelio berniukai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.

2020 m. Pulitzerio premija

Jis sakė: „Netylėsiu“, o pasaulis liko nebylus. Elvudas, tie jo gražūs moraliniai imperatyvai, tos puikios mintys apie žmogaus gebėjimą tobulėti. Apie pasaulio gebėjimą pasitaisyti.

Pirmas sakinys: Net mirę berniukai kėlė rūpesčių.

Galvoju, ir kam skaityti tokias baisias knygas? Na taip, pasaulis ne rožinis, lialialia… bet kartais tas kuriamas siaubas, norint tiesiog šokiruoti skaitytoją, darosi toks atgrasus, kad tiesiog norisi tos rožinės spalvos, nors tu ką.

Bet yra kaip yra – dar viena baisi knyga į sąrašą. Apie tikrai egzistavusią Nikelio mokyklą ir joje vykusias baisybes. Apie du draugus – priešingybes, Ternerį ir Elvudą. Apie, rodos dar visai neseniai egzistavusį rasizmą, kuris, kaip nedrąsiai užsimenama knygoje, egzistuos visada.

Bet kažkada septintame dešimtmetyje gyvavusi Nikelio pataisos mokykla buvo negailestinga ne tik juodiesiems, bet ir baltiesiems berniukams. Buki, žiaurumo ištroškę prižiūrėtojai su džiaugsmu bausdavo už menkiausias smulkmenas. Išgyventi Nikelį galėjo tik tvirčiausi, gudriausi ir apsukriausi.

Ir į tokią mokyklą patenka romantikas Elvudas, su savo pasaulio suvokimu, įgytu klausant 1962 metų plokštelės „Martinas Liuteris Kingas Siono kalne“.

Žiaurumas šokiravo. Kažin, ar dar pasitaiko vertingų knygų, kuriose nebūtų vaikų pedofilijos, juodaodžių persekiojimų, homoseksualų problemų, smurto prieš kitus ir prieš save? Toks įspūdis, kad nedaug. Nepaisant to, knyga tikrai patiko, istorija labai gerai perteikta, pasakojimas, kaip ir Požeminiame geležinkelyje įtraukia ir intriguoja. Autorius tikrai moka rašyti ir pasirinkti temas, kurioms abejingų mažai.

Viskas kaip pradžioje, taip ir dabar – stipresnis visada norės nuskriausti silpnąjį. Visada.

Bet ar kada nors bus kitaip? Vargu.

Tamsa negali išsklaidyti tamsos, skelbė pastorius, tik šviesa tai gali. Neapykanta negali išsklaidyti neapykantos, tik meilė gali.

O kiek tos meilės yra pas mus?

Colson Whitehead. Požeminis geležinkelis.

Colson Whitehead. Požeminis geležinkelis.

WHITEHEAD, Colson. Požeminis geležinkelis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Alma littera, 2018. 328 p.

– Požeminis geležinkelis yra daugiau negu tie, kurie jį eksploatuoja, – jis dar ir visa tavo esybė. Ir mažosios atšakos, ir didžiosios magistralinės linijos. Turim naujausių lokomotyvų ir pasenusių variklių, turim ir drezinų, tokių kaip ana. Jis eina visur – į mums žinomas ir nežinomas vietas. Turim štai šį tunelį, einantį po mumis, bet niekas nežino, kur jis veda. Jeigu turim šį veikiantį geležinkelį, bet nė vienas mūsų jo neperpranta, gal tau pavyks tai padaryti.
Kora jam atsakė nežinanti, kam tas geležinkelis ar ką jis reiškia. Ji žinanti viena: bėgti ji nebenori.

Aš nerekomenduoju knygų. Nesakau, kad būtinai perskaityti tą, ana labai gera, o pastaroji – visiškas šlamštas. Smagu, kai kiekvienas skaitytojas turi savo nuomonę ir pats nusprendžia, skaityti knygą ar ne. Ir aš visada sprendžiu pati. Tačiau su šia knyga buvo kitaip.

Skaičiau daug atsiliepimų, kaip ji nuvylė, nepateisino kažkokių lūkesčių, buvo per silpna, ar priešingai, per daug sudėtinga. Kažkodėl patikėjau ir išbraukiau ją iš norų sąrašo. Ir vos neprašoviau. Knyga puiki, man tikrai labai patiko.

Amerika, Džordžija, medvilnės plantacijos, ir, žinoma, vergovė. Žiauri vergovė. O Korai nepasisekė dvigubai – ji ne tik paprasta vergė, bet ir atstumtoji tarp kitų plantacijos vergų. Plantacijos šeimininkas – tikras blogio įsikūnijimas. Visiškai nekeista, kad, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, mergina ryžtasi bėgti. Į šiaurę, į vergovę pasmerkusias valstijas, į Kanadą. Į laisvę.

Labai patiko pats teksto ir pasakojimo stilius. Detalė po detalės susipažįstame su personažais. Žingsnis po žingsnio sekame jų pėdsakais, nuotykių ir laisvės link. Keliaujame per kelias valstijas – kiekvienoje iš jų savas požiūris į juodaodžius, savos tradicijos. Akyse mirga kadrai iš 12 Years a Slave   filmo bei įspūdžiai iš knygos Auksinės šaknys.  Kaip tai paveiku! Kiekvienas personažas toks įsimenantis. Vaizduotei darbo į valias. Įkvėpta knygos, bandžiau žiūrėti ir panašaus turinio serialą Underground , bet dar per sunku, per daug viskas šviežia.

Knyga puiki, o neigiamas komentarais vadovautis ne visada verta.