Dainius Vanagas. Oderis.

Dainius Vanagas. Oderis.

VANAGAS, Dainius. Oderis [distopinis romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 268 p.

Keletą dienų dar girdi, kaip Adomas ir Ieva trinasi aplink sieną ir kūkčiodami prašo įsileisti atgal.
Bet tu tyli.
Jie žada pasitaisyti, niekad nebenuvilti.
Bet tu tyli ir lauki, kol jie pavargs ir ims kurti tai, kas dar nesukurta. Ne kaip kūrėjo kūriniai, o kaip kūrėjai be kūrėjo.
Va tada tai bus į ką pažiūrėti.

Išskirtiniame mieste gyventi tiesiog svajonė ir privilegija. Kol dirbi, kol paklūsti, kol esi naudingas Oderiui. Čia nėra jokių pašalpų, išmokų ir išmaldos prašytojų. Tampi nenaudingas – varai už Miesto sienų. O ten, taip sakant, jokių patogumų. Gyveni kaip išmanai ir savimi rūpiniesi pats.

Istorija pasakojama net iš kelių perspektyvų. Alano. Oderio mero. Dar kažkokios tarnybos darbuotojo B. Alanas tampa tuo nereikalinguoju, kuris ištremiamas į užmiestį ir bando išgyventi tarp dviejų pasaulių (realių ir nelabai). Miesto meras Endriu visiškai įsitikinęs savo teisingumu, autoritetu, neliečiamybe. Tyrėjas B. rašo laiškelius savo mylimajai. O viską sujungia nuostabios ištraukos iš vieno esė rinkinio. Nerealios ir taiklios, visiškai sužavėjo tiek mintimis, tiek pačiu stiliumi. Tik skaityt, ir mėgaukis. Puiku.

Pabaigoje… na pabaigą aiškinkitės patys arba lyginkite ją su savąja versija. Su manąja nesutapo. Nes beskaitant tų versijų kyla pačių įvairiausių. Minčių irgi visokių. Nuo visiško susižavėjimo iki šiokio tokio nusivylimo. Nuo tokių visiškai tikėtinų bauginančios ateities nuojautų, iki banalokų ir jau šimtą kartą girdėtų, skaitytų ar matytų šablonų. Bet bendras įspūdis puikus. Tikrai. Tikrai, net nesitikėjau.

Tai tokia ta lietuviška distopija. Noriu dar.