Anne Tyler. Antrasis kvėpavimas.

Tyler A., (1998). Antrasis kvėpavimas. Vilnius: Alma littera, 294 p.

„Dvidešimto amžiaus aukso fondas“

Nepatiko.

Nors „Dvidešimto amžiaus aukso fondo“ knygas labai mėgstu skaityti, bet ir šitoje serijoje pasitaiko nepatikusių. Kelio romanas – atrodo, veiksmas turėtų judėti, suktis pirmyn, tačiau neatsimenu, kada skaičiau nuobodesnę knygą. Megė ir Aira, žmona ir vyras, važiuoja į žmonos jaunystės draugės vyro laidotuves. Tą pačią dieną grįžta namo. Pakeliui spėja susipykti, susitikti jaunystės draugus, pavėžėti pakeleivius, prisiminti jaunystę, užsukti aplankyti anūkę, įsikišti į sūnaus gyvenimą, susitaikyti. Bet skaityti nuobodu. Nuobodu. Nuobodu….

Knygoje yra keletas gerų minčių.

Tada jis suvokė, ką iš tiesų reiškia vėjais paleistas gyvenimas; dievaži, taip. Nuėjęs niekais ne dėl to, kad jis turi išlaikyti tuos žmones, bet kad nesupranta, kaip juos myli. (psl. 159).

Metų metus mokeisi spręsti lygtis, nors Dievas liudytojas – normaliai gyvenant tau jų neprireiks. (psl. 165)

Bet geros mintys šioje knygoje – ne išgelbėjimas. Nuo jų tik galima užmigti vairuojant. Na, dar pagalvojau, kaip blogai yra kištis į kitų žmonių gyvenimus, ir kokie bjaurūs tokie žmonės – reguliuotojai, nors gal jie iš tikrųjų nieko blogo ir nenori.

Ji liko viena. Ką gi! Nubraukė nuo blakstienų ašarą. Šiuose namuose ji visiems užkliūva, ir pelnytai; kaip paprastai, piršo savo nuomonę ir kišo nosį kur nereikia. Ir vis dėlto nemanė, kad kišasi ne į savo reikalus. Ji tik juto, kad pasaulio vaizdas šiek tiek iškreiptas, spalvos nevisiškai atitinka linijas iš nevykusiai atspausdintame laikraščio skelbime, ir jeigu ji truputį jį pareguliuos, viskas vėl bus gerai. (psl. 282).

Tikrai tai pirmoji knyga šiais metais, kurią vos vos perskaičiau ir kuri tikrai man nepatiko.

Tiesiog kažkoks gerai migdantis kelio romanas.

Reklama