Citatos [11]

Susanna Tamaro. Eik, kur liepia širdis.

Kadaise viena draugė man sakė, kad tuos žmones, kurie niekada nepatyrė jokių kančių, liga užklumpa ūmai ir negailestingai. (psl. 13).

Našlaitė? Argi taip sakoma, kai miršta senelė? Tiesą sakant, nežinau. Galbūt seneliai šiame pasaulyje tokie nereikšmingi, kad nėra nė žodžio, apibūdinančio jų netektį. Mirus seneliams, netampama nei našlaičiais, nei našliais. Jie tiesiog paliekami gyvenimo kely tarytum skėčiai, kuriuos keliaudami pamirštam. (psl. 13).

– Verčiau nugriūsiu kniūbsčia į savo aguročių lysvę, negu gyvensiu prikaustyta prie lovos tarp baltų kambario sienų (psl. 14).

Kol kūnas klauso, sunku įsivaizduoti, kad kada nors jis gali būti didelis tavo priešas. (psl. 15).

Tai, ką privalėjai pasakyti brangiam žmogui, liktų tavy iki gyvenimo pabaigos; ji guli po žeme, o tu nebegali pažvelgti jai į akis, jos apkabinti, pasakyti to, ko dar nepasakei. (ps. 16).

Vaikystė ir senatvė panašios. Abiems atvejais dėl įvairių priežasčių žmogus yra beginklis, jis dar negyvena arba jau negyvena aktyvaus gyvenimo ir todėl nevaržomas stereotipų gali atviriau reikšti jausmus. Nematomas kiautas ima gaubti mūsų kūną paauglystės metais. Paauglystės metais jis susiformuoja, o vėliau storėja. Auga panašiai kaip perlai – kuo didesnė ir gilesnė žaizda, tuo tvirtesnis ją gaubiantis kiautas. Bėgant laikui, jis tarsi ilgai nešiojamas drabužis nusidėvi ir staigia kryptelėjus plyšta labiausiai nusitrynusiose vietose. Iš pradžių tu nieko nepastebi, esi įsitikinusi, kad kiautas vis dar gaubia iš visų pusių, kol vieną dieną nei iš šio, nei iš to imi dėl niekų verkti. (psl. 17).

Tramdomos ašaros nusėda ant širdies, per laiką padengia ją tarsi pluta ir stabdo nelyginant kalkės skalbyklės mechanizmą. (psl. 19).

Ir visai pašėlai, kai pasakiau, kad gyvenimas – tai ne bėgimas, o šaudymas į taikinį: svarbu ne laiką sutaupyti, o pataikyti į patį vidurį. (psl. 23).

Deja, mes gyvenam ne kaip muilo burbulai ir laimingi neskraidom padangėmis: mūsų gyvenimas susideda iš anksčiau ir vėliau, tai ir paspendžia mūsų likimui spąstus, užkrenta ant mūsų tarsi tinklas ant gaudomo žvėries. (psl. 25).

Sakoma, kad tėvų kaltes turi išpirkti vaikai. Tai švenčiausia teisybė: tėvų kaltes išperka vaikai, senelių – vaikaičiai, prosenelių – provaikaičiai. (psl. 25).

Kai žmogus išsižada savęs, jį užvaldo panieka. Nuo paniekos iki pykčio – tik vienas žingsnis. (psl. 32).

Nereikia manyti, kad laimėjus vieną mūšį laimimas karas. Tai jaunystės klaida. (psl. 33).

Nesėkmė paprastai lydi moteriškąją liniją. Genetinė anomalija iš motinos pereina dukteriai. Ir, užuot sušvelnėjusi, tampa dar didesnė, gilesnė ir ryškesnė. Vyrams buvo geriau: jie turėjo profesiją, domėjosi politika, kariavo. Galėjo savo energiją išlieti kitur, išsklaidyti. Mes ne. Iš kartos į kartą mes sukomės tik po miegamąjį, virtuvę, vonią; žingsniavome tūkstančius žingsnių, darėme tūkstančius judesių, buvome kupinos apmaudo ir nepasitenkinimo. (psl. 37).

Meilė ne tinginiams, didelė meilė kartais reikalauja tiksliai ir energingai veikti. Supranti? (psl. 47).

Apie šešiasdešimtuosius metus, kai nueitas kelias ilgesnis už tą, kuris liko, imi regėti tai, ko nematei pirma: nueitas kelias ne tiesus, o su gausybe atšakų, kas žingsnis stovi stulpas su rodykle, rodančia kitą kryptį: vienur atsišakoja takelis, kitur – žole apaugęs, miške dingstąs keliukas. Kuria nors iš šių atšakų pasuki nė pati to nepastebėdama, kitų nė nematai ir nežinai, kur jos būtų tave nuvedusios: gal ten būtų buvę geriau, o gal blogiau; to nežinai, bet vis tiek gailiesi. Galėjai ką nors padaryti, bet nepadarei, grįžai atgal, užuot ėjusi į priekį. Gyvenimas – kaip tas žaidimas, kurį taip mėgai, prisimeni?
Savo kelio atšakose tu sutinki kitus gyvenimus: gali juos pažinti ar nepažinti, gali juos gyventi ar praeiti pro šalį – tai priklauso tik nuo tavęs, nuo tavo pasirinkimo, kurį padarai vienu mirksniu, net ir tada, kai šito nežinai. Nuo to, ar eisi tiesiai, ar pasuksi į šalį, priklauso tavo likimas, kuris visą laiką yra šalia tavęs. (psl. 48).

Laimė visada turi objektą, žmogus laimingas ne šiaip sau, o dėl kažko, šis jausmas priklauso nuo išorinių dalykų. O džiaugsmas objekto neturi. Žmogus džiaugiasi, ir tiek, spindi iš vidaus, tarsi saulė. (psl. 54).

Tačiau, kad būtum stiprus, reikia mylėti save, kad save pamiltum, reikia save gerai pažinti, žinoti apie save viską, netgi slapčiausius, nemaloniausius dalykus. (psl. 57).

Paprastam mirtingajam, tokiam kaip aš, kaip tavo motina, telieka šakelės ar plastmasinio butelio likimas. Kažkas, galbūt vėjas, nuneša į upę, ir tu, užuot paskendęs, plūduriuoji paviršiuje; vien tai atrodo pergalė, ir netrukus imi plaukti, greit pasuki ten, kur neša srovė. Retkarčiais, susidūrusi su kerplėša ar akmeniu, stabteli, stoviniuoji, skalaujama bangų, paskui vanduo pakyla, išsilaisvini ir kapstaisi toliau; kur srovė lėta, plauki paviršiuje, kur srauni – panyri; nežinai, kur neša vanduo, apie tai negalvoji; ramesnėse upės atkarpose gali pasigėrėti vaizdais, pakrantės medžiais, krūmais; smulkmenų neįsidėmi, matai tik spalvas, formas, nes plauki pernelyg greitai, kad įstengtu, dar ką nors įžiūrėti; bėgant laikui krantai žemėja, upė eina platyn. „Kur keliauji?“ – tuomet klausi savęs, ir kaip tik tą akimirką prieš akis atsiveria jūra. (psl. 57).

Ar žinai, kokią klaidą, mes visuomet darom? Mums atrodo, kad gyvenimas nepasikeis, kad vieną kartą pajudėjus bėgiais reikės jais važiuoti iki galo. Tačiau likimas turi nepalyginti daugiau vaizduotės negu mes. Kaip tik tada, kai jau manai priėjęs liepto galą, kai tavo neviltis pasiekia viršūnę, staiga tarsi ūžtelėjus vėjo gūsiui, viskas pasikeičia, apvirsta aukštyn kojom, ir tu imi gyventi naują gyvenimą. (psl. 96).

[…] tačiau esu tikra, kad šios vietos daro įtaką šičia gyvenančių žmonių būdui. Jeigu dažnai esu tokia atšiauri ir ūmi, jeigu tu irgi tokia esi, tai čia kaltas tik amžių nudilintas Karso peizažas, jo spalvos, jį čaižantis vėjas. jei būtume gimusios kur nors tarp Umbrijos kalvų, gal būtume švelnesnės, gal neviltis nebūtų tapusi mūsų temperamento dalimi. Ar būtų buvę geriau? Nežinau, negalima įsivaizduoti to, ko nesi išgyvenęs. (psl. 100).

Vaikščiodama kartojau šv. Augustino žodžius, pasakytus mirus motinai: „Neliūdėkime jos netekę, bet dėkokime, kad ją turėjome“. (psl. 119).

Jauni žmonės nėra savaime egoistai, o seni savaime išmintingi. Protas nepriklauso nuo metų skaičiaus, o nuo nueito kelio. Neseniai kažkur skaičiau tokį Amerikos indėnų posakį: „Prieš teisdamas kitą žmogų, tris mėnulius pavaikščiok su jo mokasinais“. […] Žvelgiant iš šalies, daugelio žmonių gyvenimas atrodo nevykęs, kvailas, protu nesuvokiamas. Iš tolo žmogų, jo poelgius lengva pasmerkti. Tik atsidūręs jo kailyje, tik tris mėnulius pavaikščiojęs su jo mokasinais, suprasi, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip. (psl. 123).

Klysta visi, bet jeigu žmogus miršta taip ir nesupratęs savo klaidų, vadinasi, jis gyveno tuščiai. (psl. 124).

Visa, kas mums nutinka, nutinka ne šiaip sau, ne veltui; kiekvienas susitikimas, menkiausias įvykis turi prasmę, ir jeigu mokėsi atverti jiems širdį – įstengsi pasukti kita kryptim, išsinerti iš senos odos tarsi driežas keičiantis metų laikui. Vadinasi, save supratai. (psl. 124).

Kiekvieną kartą, kai norėsi pakeisti tai, kas klaidinga, į tai, kas teisinga, prisimink, kad pirmiausia reikia padaryti revoliuciją savyje. Kovoti dėl idėjos, neturint savo paties idėjos, yra nepaprastai pavojinga. (psl. 140).

O kai prieisi daug kelių ir nežinosi, kuriuo pasukti, neskubėk ir atsisėdusi palauk. Alsuok giliai ir patikliai tarsi ką tik gimęs kūdikis, apie nieką negalvok, tik lauk lauk ir lauk. Sėdėk ir tyloje klausykis širdies. O jai prabilus, stokis ir eik, kur ji tau liepia. (psl. 141).

Susanna Tamaro. Eik, kur liepia širdis

Perskaičiau mažą, laiškų forma parašytą knygutę apie gyvenimą. Sunkiai serganti močiutė, apmąstydama savo ir savo artimųjų praeitį, rašo laiškus anūkei į Ameriką, kurių tikriausiai net neišsiūs. Tik vienas po kito liejasi prisiminimai, pamąstymai,  perpinti trupučiu apgailestavimo ir liūdesio; rami, lėta, gyvenimo patirties sudėliota istorija.

Galbūt daugelis minčių ir žinomos, galbūt veikėjos istorija gali pasirodyti per daug paprasta ar net banali, tačiau ji ir tėra paprasta gyvenimiška istorija… o žavinga todėl, kad net apie sudėtingus dalykus papasakota be galo paprastais žodžiais.

Visa, kas mums nutinka, nutinka ne šiaip sau, ne veltui; kiekvienas susitikimas, menkiausias įvykis turi prasmę, ir jeigu mokėsi atverti jiems širdį – įstengsi pasukti kita kryptim, išsinerti iš senos odos tarsi driežas keičiantis metų laikui. Vadinasi, save supratai. (psl. 124).

Pasakojimas pilnas taiklių pastebėjimų ir tokių gerų, paprastais žodžiais pasakytų nepaprastų minčių…

O kai prieisi daug kelių ir nežinosi, kuriuo pasukti, neskubėk ir atsisėdusi palauk. Alsuok giliai ir patikliai tarsi ką tik gimęs kūdikis, apie nieką negalvok, tik lauk lauk ir lauk. Sėdėk ir tyloje klausykis širdies. O jai prabilus, stokis ir eik, kur ji tau liepia. (psl. 141).

Labai rami, protinga ir prasminga knyga.

——————–
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).