Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

SHALEV, Meir. Mėlynasis kalnas [romanas]. Iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

– Senelis mirė, kai baigėsi svajonės, – atsakiau. – Kaip ir visi kiti, ne?

Galvoju – knyga man taip patiko, tai kodėl kažkaip sunku apie ją papasakoti? Tai tikrai nėra standartinė kelių kartų gyvenimo saga. Kitokia, tikrai kitokia, ir kitokia ją daro tikrai ne tie stebuklingi žodžiai – magiškas realizmas. Ne, kažkas kita.

Labai, tikrai labai patiko stilius. Pasakojimas nenuoseklus. Užtinki užuominų, kurių gal nelabai supranti, bet istorija plėtojasi, tos užuominos įgauna formas ir ankščiau ar vėliau viskas stoja į savo vietas. Arba ne. Pažaidžiama su skaitytojo smalsumu. Nors ir kaip knieti ką nors sužinoti, tikėtina, kad kitame skyriuje aiškiau nebus. Skaitykit, mielieji, iki paskutinio puslapio. 

Dar pati istorija. Iš pradžių pagalvojau, kad tai bus vos ne biblinė žydų kelionė į Pažadėtąją Žemę. Suintrigavo. Vėliau perskaičiau, kad laikai tai visai kiti, nors tikslas tikriausiai tas pats. Kažkada XX a. pradžioje naujakuriai keliavo į Palestiną, ieškojo vietų, kur galėtų įsikurti, gyventi, auginti savo vaikus ir anūkus. Tai visko ir yra. Kelionių, vestuvių, krikštynų, karo nuojautų, meilės, neapykantos, ligų ir mirčių. Ir daug daug tos paprasčiausios kasdienybės. Ką veikė žmonės visą dieną. Visus metus. Visą gyvenimą.

Ir nežinia kodėl, gal dėl tos gražios bitės, labai labai priminė kitą puikią knygą – Bičių dūzgesys. Bet Mėlynasis kalnas – geriau. Gal dėl tos menkai pažįstamos kultūros, sunkiai įsivaizduojamo gyvenimo ar pačios istorijos. O gal dėl to, kad joje šiek tiek daugiau kažko magiško. 

Dar vienas dalykas. Veikėjų gausa. Jų daug, o pasakojimo stilius nepadeda visų lengvai įsiminti. Nepadeda ir šiek tiek neįprastai skambantys vardai – Baruchas, Pinesas, Feigė, Cirkinas, Margulis…. Bet, pamažu, pamažu, iš detalių išryškėja kiekvieno veikėjo paveikslas. Kiekvienas toks unikalus! Pabaigoje (ne tik knygos, bet ir personažų gyvenimo), gaila skirtis. 

O tas sodrus, įdomus pasakojimas, unikalūs veikėjai, intriguojanti istorija yra būtent tas derinys, kai norisi knygą perskaityti dar kartą. Kada nors. Tikrai norisi.