Lisa See. Paskutinė Peonės meilė.

Lisa See. Paskutinė Peonės meilė.

LEE, Lisa. Nepaprasta Peonės meilė [romanas]. Iš anglų k. vertė Antanina Banelytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 384 p.

Viskas prasideda nuo meilės. Liniang ją iš pradžių pajuto išėjusi pasivaikščioti sode, paskui sapnuodama. Pabaigos nėra.

Nepaprastai didelio populiarumo susilaukęs romanas kartojamas dar sykį. Visi džiūgauja, na o man pats metas sužinoti, dėl ko.

Apžiūrinėdama ir vartydama knygą prisiminiau, kad autorė man jau žinoma. Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė – prieš dešimt metų skaitytas pasakojimas apie vienos moters gyvenimą. Ir ką aš iš jos prisimenu? Taaaaip! Lotoso pėdas! Ir taip! Ypač tai, kaip jos yra formuojamos. Atmintyje dar iškyla nuotraukų serija iš Iliustruotosios istorijos žurnalo ir noras pažindintis su kinų papročiais stebuklingai dingsta. Bet tik laikinai.

Tradicijų bus. Scenos tokios vaizdingos ir išsamios, kad negalėjau skaityti, norėjosi tą brangiųjų pėdų formavimo procesą tiesiog praleisti (taip ir padariau). Ir, kai jau maniau, kad knyga ne man ir, rinkdamasi ją skaityti, būsiu prašovusi pro šalį – ji ėmė mane ir nustebino. Labai.

Tuomet ir įsitraukiau. Į gyvenimą, papročius, tradicijas. Netikrinau, kas yra tikra, kas fikcija. Kas nutinka, kai žmogus miršta? Į kiek dalių pasidalina jo, jei taip galima pavadinti, siela? Kas nutinka, jei kažkoks apsileidęs giminaitis nepalieka maisto mirusiųjų vėlėms? O kas bus, jei per klaidą reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje nebus padėtas taškas? O kiek galių turi meilė?

Daug. Ir meilės čia tikrai bus. Tos, kuri ištikima, amžina ir niekada nesibaigia. Net po mirties.

Lisa See. Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė.

See L., (2007). Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė. Vilnius: Vaga, 336 p.

Anksčiau nemėgau skaityti knygų apie Rytus. Nepatiko nesuprantamos tradicijos, sunkiai perskaitomi vardai. Bet smalsumas nugalėjo, tuo labiau, kad ir knyga bibliotekoje vis badė akis.

Perskaičiau, ir visai patiko. Gal todėl, kad labai paprastas ir lengvas pasakojimas. Gal todėl, kad pasakojimas dar ir įdomus. Gal todėl, kad knyga labai moteriška. Veiksmas vyksta devyniolikto amžiaus Kinijoje, pasakotoja moteris ir pasakojama apie to meto gyvenimą iš jos, moters pasaulio, kuris vyko moterų kambaryje, prie pinučių langelio.

Tiesa, vietomis knyga darydavosi nuobodoka, bet pervertus puslapį vėl intriga sugrįždavo. Knygos didžioji intriga mane nuvylė, man pasirodė tikrai labai banali. Tačiau vis tiek sužinojau apie daugelį įdomių tradicijų ir papročių. Jeigu knygoje „Šokančių žuvų trobelė“ pasakotojas buvo vyras, ir joje prisiskaičiau,  apie vyrų gyvenimą, tai čia tikrai daug informacijos apie to meto moterų gyvenimą. Taigi bendras įspūdis apie knygą teigiamas: paprasta ir įdomi.

Daug žinau apie moteris ir jų kančias, tačiau beveik nieko nežinau apie vyrus. Jei vyras nebrangina savo žmonos prieš vestuves, kodėl jis turi ją branginti po vestuvių? Jei vyras vertina savo žmoną tarsi kokią vištą, kuri gali nepaliaujamai dėti kiaušinius, arba tarsi vandens buivolą, kuris gali vežti tiek, kiek jam krausi, kodėl jis turi ją vertinti labiau už tuos gyvulius? Jis gali ją vertinti net mažiau, nes ji nėra tokia drąsi, stipri, pakanti, kaip tie gyvuliai ir, be to, negali pati pramisti.

Knyga, norintiems paskaityti ką nors apie Kiniją.