Samanta Schweblin. Stiklo akys.

Samanta Schweblin. Stiklo akys.

SCHWEBLIN, Samanta. Stiklo akys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Augustė Čeberytė – Matulevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 236 p.

Ne visi šeimininkai nori žinoti, ką apie juos mano jų augintiniai. Staiga jai dingtelėjo, kad visa tai tėra spąstai. Ryšys su kitu vartotoju, informacija apie jį buvo jos stiprybės. Žinoma, kentukis apie ją žinos gerokai daugiau nei ji apie jį, bet ji, šeimininkė, turėjo galios neleisti, kad tas žaislas būtų kažkas daugiau nei augintinis.

Pirmas sakinys: Iš pradžių parodė papus. Gal nelabai intriguoja, ar ne? Bet knygos tema ir pristatymas – labai. Tik paskaitykite: Samanta Schweblin išmoningai kalba apie riziką, kurią patiria visi šiuolaikiniai technologijų ir interneto vartotojai. Ant svarstyklių lėkštelių ji deda troškimą bendrauti ir žmogiškojo ryšio trapumą, gerumą ir blogį, pakantumą ir žiaurumą. Tai pasaulis, kuriame įkliuvęs į spąstus nebegali ištrūkti.

Dar nesinori paskaityti?

Kentukis – tiesiog išmanus žaislas. Žaidžiama dviese. Vienas žaidėjas nusiperka kokį nors mielą žaisliuką juodomis akimis (triušiuką, šuniuką, kačiuką, pandą, o gal varną). Kitas – programinę įrangą, kurios pagalba, būdamas bet kokiame pasaulio kampelyje, gali šį žaisliuką valdyti. Po ilgokai trunkančio pasikrovimo ir prisijungimo prie serverių pirmasis žaidėjas džiaugiasi atgijusiu kentukiu, antrasis – galimybe patekti į kito žmogaus gyvenimą. O, kiek netikėtumų ir staigmenų. Žaidimas prasideda!

Labai patiko. Visiškai nepanašu į Prieraišumo laisvę (o ji man labai patiko). Čia viskas kitaip – pasakojamas trumpos istorijos, galbūt net nepersipinančios viena su kita. Tiesiog žmonių gyvenimai: ir tų, kurie viską drąsiai atskleidžia ir rodo, ir tų, kurie slepiasi už mielų žaisliuko akučių. Situacijos įvairios: jautrios, nejaukios, juokingos, bet dažniausiai ganėtinai absurdiškos. Pabaiga labai patiko. Labai.

Na o pati idėja? Puiki. Kur einam? Nežino niekas. Kiek dar galėsime patys viską kontroliuoti? Nežino niekas. Kaip nepraleisti to momento, kada reikia sustoti? Irgi nežino niekas….

Samanta Schweblin. Prieraišumo laisvė.

SCHWEBLIN, Samanta. Prieraišumo laisvė [apysaka]. Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 128 p.

Kur yra Nina per tą pirmosios nakties apžiūrą?
Kietai miega name, bet aš negaliu miegoti, ne pirmąją naktį. Prieš tai turiu įsitikinti, kas supa namą. Ar yra šunų ir ar jie patikimi, ar yra duobių ir ar jos gilios, ar yra nuodingų vabzdžių, gyvačių. Privalau užbėgti už akių bet kokiai galinčiai nutikti nelaimei, bet viskas tvyro tamsoje ir niekaip negaliu prie to priprasti. Manau, kad mano nakties įsivaizdavimas skiriasi. 
Kodėl motinos taip elgiasi?
Kaip elgiasi?
Bando užbėgti už akių tam, kas gali nutikti, naudojasi ta prieraišumo laisve.
Todėl, kad ankščiau ar vėliau nutiks kažkas baisaus.

Nedidelės apimties knyga – tai  moters ir berniuko pokalbis. Neaišku, kur jie yra, visiškai neaišku, kas nutiko. Po kelių pastraipų paaiškės tik viena – berniukas nėra moters sūnus. Ir viskas prasideda nuo kirmėlių.

O toliau jau nebeįmanoma knygos paleisti iš rankų. Kol kas jokių atsakymų nėra. Tik klausimai. Ir kažkokio momento laukimas. Neaišku, kokio. Negali atplėšti akių nuo teksto. O jei viskas paaiškės kitame puslapyje? Po truputį gauni kažkokios informacijos, pamažu bandai kažką sulipdyti. Niekas neaišku. Visiškai neįsivaizduoji, kas gausis. Bet štai dar viena detalė, paskui dar viena. Dabar dar tvirčiau suspaudi knygą. Akys tiesiog ryja tekstą, kvėpavimas sustoja visoms įmanomoms prasmėms. Ką autorė daro su skaitytoju? Kažkoks visiškas siurrealizmas. Gali žiūrėti iš vienos pusės, matysi vieną. Iš kitos pusės matysi kitaip. Atsistok priekyje, pamatysi visą paveikslą. Bet gal ir ne. O gal geriausia užsimerkti ir matyti tai, ką leis pamatyti tavo pasąmonė?

Tikrai užjaučiu tuos, kurie nespės perskaityti knygos vienu prisėdimu ir bus priversti padaryti pertrauką…

Beje, ant galinio viršelio – puikus tekstas. Seniai skaičiau tokį intriguojantį, patrauklų ir teisingą knygos aprašymą. Autorė, kilusi iš Buenos Airių, visa kaip apdovanota, laikoma viena perspektyviausių moderniosios ispanakalbės literatūros autorių (na, taip parašyta). O „Prieraišumo laisvė“ – tai tik pirmasis (pirmasis!) autorės romanas (kažkokia didybės manija tokios apimties knygą vadinti romanu). Bet nesvarbu, kažin, kas bus toliau?

Tikras šokas protui. Greitai pabudina, supurto ir palieka be amo.