Citatos [12]

Sam Savage. Firminas.

Iš pradžių siaubiau šiurkščiai, nežabotai, be aiškios krypties ir stiliaus – kąsnis Folknerio man buvo lygus kąsniui Flobero, – bet netrukus ėmiau pastebėti subtilius skirtumus. Pirmiausia įsitikinau, kad kiekviena knyga yra savito skonio – saldi, karti, rūgšti, saldžiarūgštė, gaiži, sūri, aitri. (psl. 33).

Iš knygų žinojau, kad nuobodžiaudamas gali pridaryti baisių dalykų, kurių vėliau gailėsies. Iš tiesų tam juos ir darai, kad paskui gailėtumeisi ir nereikėtų nuobodžiauti. (psl. 159).

Visada tikiuosi, kad viskas tęsis amžinai, bet niekas niekada nesitęsia. Iš tiesų niekas neegzistuoja ilgiau nei akimirką, išskyrus tai, ką saugome atmintyje. (psl. 190).

Toks jau tas gyvenimas – jo visiškai nesupaisysi. (psl. 191).

Leidau laiką misdamas duona ir skambindamas pianinu. Grodamas galvodavau apie Mamą, kuri prapuolė, Normaną, kuriam nepavyko egzistuoti, visuomet – apie Džerį, kuris liovėsi egzistuoti, ir žinoma, save, kuris nebuvo tikras, ar nori egzistuoti. Supratau, kad ankščiau nė nenutuokiau, kas yra vienatvė. (psl. 197).

Apniktas – įdomus žodis. Normalūs žmonės neapninka, negalėtų apnikti net bandydami. Niekas negali apnikti, išskyrus blusas, žiurkes ir žydus. Jau jeigu apnikai kažką, tai pats prašaisi bėdos. Vieną dieną šnekučiavausi bare su tokiu žmogėnu, kuris pasiteiravo, kuo aš gyvenime užsiimu. Atsakiau: „Apninku.“ Maniau, nuskambės ironiškai, bet jis nepagavo. Pagalvojo, kad „bankininku“, ir ėmė kaulyti patarimo, kur jam dėti savo pinigus. Taigi patariau investuoti į statybas. Subingalvis. (psl. 211).

„Betgi palieku čia visus ir viską, ir išeinu. Vienišas savo vienišume. Už visas jų kaltes. Aš pasiduodu. Koks nuožmus galas! Bet jie nepamatys. Nei sužinos. Nei pasiges manęs. Yra senatvė, ir senatvė yra liūdesys, ir senatvė yra liūdesys ir nuovargis”. (psl. 227).

Sam Savage. Firminas.

Perskaičiau istoriją apie žiurkiną eruditą, gyvenantį viename Bostono knygyne. Knyga pristatoma kaip „šmaištus ir naiviai ironiškas pasakojimas“, tačiau juoktis nesinorėjo. Nejuokinga visiškai.

Žiurkinas Firminas gimė knygyne, iš pradžių sugraužė, o paskui perskaitė begalės knygų, turėjo galimybę stebėti minias žmonių, skaitytojų, pirkėjų, rašytojų, šiaip praeivių. Todėl nenuostabu, kad ilgainiui jau ir knygą galėtų parašyti, tik bėda, kad visos jo pastangos bevaisės, nes gyvenimas yra skirtas ne tokiems žiurkinams, kaip jis…

Knyga net negali būti linksma, ji depresyvi, pats Firminas save apibūdina kaip  „pakankamai depresyvaus būdo, žinau visas septyniolika nevilties rūšių“. Ir visai nejuokinga skaityti, kaip žiurkinas vis skaudžiau ir skaudžiau susiduria su realybe („Viso gero, užtrauktuk“), kaip vis labiau nusivilia. Pamažu jam teko atsisakyti visų savo sumanymų ir iš sentimentalaus romantiko pavirsti…

Leidau laiką misdamas duona ir skambindamas pianinu. Grodamas galvodavau apie Mamą, kuri prapuolė, Normaną, kuriam nepavyko egzistuoti, visuomet – apie Džerį, kuris liovėsi egzistuoti, ir žinoma, save, kuris nebuvo tikras, ar nori egzistuoti. Supratau, kad ankščiau nė nenutuokiau, kas yra vienatvė. (psl. 197).

Gyvenimas žiaurus, o knyga šiaip sau. Spragoms užpildyti.

 

——————–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).