Citatos [17]

Salman Rushdie. Paskutinis Mauro atodūsis.

Nes jau ir pats gyvenimas kaip nukryžiavimas. (psl. 9).

Kam būt svarbiam, jeigu svarbu būt pirmam? (psl. 11).

Meilė ir ištikimybė kyla iš širdies. Jų negalima išreikalauti atkišus durtuvą. (psl. 28).

Jeigu meilė nėra viskas, tai ji niekas (psl. 33).

Ar raudojimas – didelė silpnybė? – klausė jis. Ar gynimasis iki mirties – didelė stiprybė? (psl. 81).

– Darai didelę klaidą, Abi, – prabilo senasis Mošė Koenas. – Savo motiną paverti prieše – tačiau juk priešų pilna, o motiną rasti sunku. (psl. 84).

Indija – tai neapribrėžtinumas. Tai apgaulė ir iliuzija. (psl. 96).

Visiškų pergalių nebūna (psl. 104).

Galų gale iš mūsų telieka istorijėlės – esame tik vienas kitas išlikęs pasakojimas (psl. 110).

Susitaikęs su neišvengiamybe, nebebijojau jos. (psl. 161).

– Mūsų kraštų vyrai! – būdavo postringaus Aurora garsiosiose oranžinėje ir auksinėse svetainėse. – Visi jie arba povai, arba menkystos. Bet netgi toks povas kaip mano mór nieko vertas, palyginti su mumis, šlovės spindesy o-gyvenančiom poniom. Sakau jums, saugokitės menkystų! Jie va mus įkalina. Jie turi čekių knygeles ir paauksuoto narvelio raktus. (psl. 167).

Vaikai visko prasimano apie savo tėtes, perkuria juos pagal savo vaikiškus poreikius. Tėvo tikrovė – retam sūnui pakeliamas svoris. (psl. 323).

O jeigu abi pusės eina į karą, nes mano, kad priešą lengva nugalėti? Ir jeigu abi pusės klysta? Kas tada?
Armagedonas? (psl. 324).

– Taigi aš paklausiau savęs: Nadia Vadia, ar tai tau jau pabaiga? Ar tai uždanga? Ir kurį laiką galvojau: ojoi, taip, viskas baigta, chalas. Bet paskui aš klausiu savęs: Nadia Vadia, ką tu čia dabar, vyručiai? Dvidešimt trejų sakyti, kad visas gyvenimas – funtuš? Koks pagalpanas, kokie niekai, Nadia, Vadia! Vaikeli, susiimk, gerai? Miestas išgyvens, Iškils nauji bokštai. Ateis geresnės dienos. Dabar aš taip sakau kasdien. Nadia Vadia, ateitis tau moja. Klausyki jos šauksmo. (psl. 368).

Pasaulis paslaptingas ir nepažinus. O dabartis – mįslė, kurią reikia įminti. (psl. 401).

Salman Rushdie. Paskutinis Mauro atodūsis.

Rushdie S., (1998). Paskutinis mauro atodūsis. Vilnius: Alma littera, 435 p.

„Dvidešimto amžiaus aukso fondas“

Visai neseniai skaičiau S. Rushdie apsakymą, kuris man labai patiko, todėl nusprendžiau paskaityti ir romanų. Galėjau rinktis beveik iš visų jo ramonų, bet kažkaip susidomėjau būtent šiuo, nes jame pasakojama da Gamų – Zogoibių šeimos istorija, o skaityti šeimos istorijas visada mėgdavau.

Bet ši istorija kitokia, nes šeima, pasirodo, gyvena Indijoje.  Tema paprasta – paskutinis palikuonis pasakoja savo garsios ir turtingos šeimos: prosenelių, senelių, tėvų istoriją. Ir savo žinoma. Šeima turtinga, joje viešpatauja moterys ir niekinami vyrai:

– Mūsų kraštų vyrai! – būdavo postringaus Aurora garsiosiose oranžinėje ir auksinėse svetainėse. – Visi jie arba povai, arba menkystos. Bet netgi toks povas kaip mano mór nieko vertas, palyginti su mumis, šlovės spindesy o-gyvenančiom poniom. Sakau jums, saugokitės menkystų! Jie va mus įkalina. Jie turi čekių knygeles ir paauksuoto narvelio raktus. (psl. 167).

Įvykiai netikėti ir šokiruojantys, o pabaiga mane nustebino.

Tačiau skaityti lengva nebuvo. Kaip tikriausiai ir pati Indija: Indija – tai neapribrėžtinumas. Tai apgaulė ir iliuzija. (psl. 96)., tekstas toks daugialypis, jame tiek daug informacijos, kad perskaičius pusę knygos jau sunkiai beprisiminiau kaip knyga prasidėjo. Taip pat dalis teksto veikė labai migdančiai. Nelabai patiko, nes  per daug visko vienoje knygoje. Bet radau be galo daug  gerų minčių, dalis čia.

Pasaulis paslaptingas ir nepažinus. O dabartis – mįslė, kurią reikia įminti. (psl. 401).

Knyga – mįslė apie Indiją ir jos žmones.