Donatella di Pietrantonio. Sugrąžintoji.

Donatella di Pietrantonio. Sugrąžintoji.

DI PIETRANTONIO, Donatella. Sugrąžintoji [romanas]. Iš italų kalbos vertė Gitana Vanagaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 206 p.

Jos jaudulys mane glumino. Tas godulys, su kuriuo ji žvelgė į banknotus. Aš nebuvau pažinusi jokio alkio, todėl jaučiausi svetima tarp išbadėjusių. Privilegija turėjus kitokį gyvenimą šeimoje mane buvo pavertusi išskirtine. Buvau Sugrąžintoji.

Kokia graži knyga! Ir kaip gražiai papasakota istorija! Apie vaikystę, tėvus, namus ir meilę.

Suintrigavo siužetas: trylikametė mergina su lagaminu vienoje ir batų dėže kitoje rankoje pabeldžia į savo biologinių tėvų, kurių niekada nebuvo mačiusi, namų duris. Durys atsidaro ir buvusiojo gyvenimo nelieka, viskas prasideda nuo pradžių. Puslapis po puslapio sužinome apie Sugrąžintąja, jos buvusį ir naująjį gyvenimą bei bandome atlaikyti paauglę užgriuvusius sunkumus.

Skaitymo mažai, vos porą šimtų puslapių, o papasakota labai daug. 1975 metai, Italija. Trylika metų jau tas amžius, kai supranti velniškai daug, galbūt daugiau, nei norėtum, daugiau, nei gali pakelti. Supranti, kas yra praeitis, kurios netekai, kas yra meilė, kurios taip reikia, kas yra namai, kuriuose turėtų būti jauku ir saugu. Ir kas yra motina. Dvi motinos.

Labai patiko. Kažkiek netikėta. Ir ne, nors ir skamba ganėtinai liūdnai, istorija nėra kelianti kokias nors gilias depresijas. Paauglystė yra paauglystė, skausmą ir ašaras keičia viltis ir šypsenos. Gyvenimas, nori to ar ne, vis tiek juda į priekį. Su motinomis ar be jų.

Retai į rankas patenkanti italų literatūra niekada nenuvilia.

Laikui bėgant pranyko ir tas miglotas normalumo supratimas, todėl šiandien iš tikro nežinau, koks dalykas yra motina. Neturiu šito jausmo, kaip galima neturėti sveikatos, prieglobsčio, tikrumo. Gerai pažįstu šią nuolatinę tuštumą ir negaliu jos įveikti. Ima svaigti galva vien pradėjus gilintis į savo vidų. Tik negyvas peizažas, neleidžiantis naktį užmigti, o kelias miego valandas paverčiantis košmarais. Vienintelė motina, niekuomet manęs neapleidusi, – tai mano baimių motina.