Citatos [5]

Borisas Pasternakas. Daktaras Živaga.

Būdamas visai vaikas, jis dar užtiko tuos laikus, kai daugybė visokiausių daiktų vadinosi tuo pačiu vardu kaip ir jis. Buvo Živagos manufaktūra, Živagos bankas, Živagos namai, kaklaryšio surišimo būdas ir Živagos smeigtukas tam kaklaryšiui, netgi kažkoks saldus pyragas, apvalios formos, panašus į romo bobelę, vadinamas Živagos pyragu, vienu metu Maskvoje buvo galima šuktelėti vežikui „pas Živagą!“, lygiai taip pat kaip „velniop, į pasaulio kraštą!“ ir jis nulakindavo jus šlajutėmis į tolimą šalį, į patį pasvietį. Tylus parkas apsupdavo jus iš visų pusių. Ant nulinkusių eglių šakų, krėsdamos nuo jų šerkšną, tūpė varnos. Sklido jų karksėjimas, skardus tarsi lūžtančių medžio šakų traškesys. Atskuodę iš naujai statomų anapus proskynos namų grynaveisliai šunys perbėgdavo kelią. Ten įsižiebdavo žiburiai. Leisdavosi sutemos.
Ūmai visa tai pažiro į šalis. Jie nuskurdo. (psl. 8).

***
Pakylėta į palubę aukščiau negu pasitaiko paprastiems mirtingiesiems, Tonia plaukiojo iškentėtų kančių debesyse, ji tarsi garavo nuo išsekimo. Tonia kūpsojo vidury palatos, kaip kūpsotų vidury įlankos ką tik atplukdyta ir iškrauta barža, kuri nuolat kerta mirties jūrą ir plaukia į gyvenimo krantą, vežina naujomis sielomis, kurios persikelia čionai nežinia iš kur. Ji ką tik išlaipino vieną tokią sielą ir nūnai suposi ant bangų, prilaikoma inkaro, ir ilsino savo palengvėjusį tuščiavidurį kūną. Drauge su ja ilsėjosi jos aplamdyti ir išvarginti trosai ir apvalkalas bei jos užsimiršimas, jos išblėsę atsiminimai apie tai, juo ji neseniai buvo, ką perplaukė, kaip prisišvartavo. (psl. 110).

***
Tik patys didingiausi reiškiniai įvyksta taip ne laiku ir ne vietoje (psl. 205).

***
Sakoma, kad pulku užgulus – miestai pasiduoda. (psl. 241).

***
Kiekvienas žmogus gimsta Faustu, idant galėtų viską apglėbti, viską patirti, viską išreikšti. (psl. 301).

***
Pasakiški yra tik paprasti dalykai, kai juos paliečia genijaus ranka. (psl. 301).

***
Jie mylėjo vienas kitą ne todėl, kad tai neišvengiama, ne „aistros nutvilkyti“, kaip tai bandoma vaizduoti. Jie mylėjo vienas kitą todėl, kad šito norėjo visa aplinka: žemė po kojomis, dangus virš galvų, debesys ir medžiai. (psl. 530).

Borisas Pasternakas. Daktaras Živaga.

Yra knygų, kurios turi išlaukti savo meto. Kurių neįmanoma perskaityti „iki sekmadienio“, „iki kovo pirmos“  ar „iki Kalėdų“. Kurios nėra eilinės savaitgalio knygos, kurių neįmanoma perskaityti skubant, ar vienu prisėdimu. Priešingai, jos skaitomos lėtai, mėgaujantis kiekvienu skyriumi, slapčia viliantis, kad tęsis dar ilgai ilgai.

Viena iš tokių – literatūrinės Nobelio premijos laureato (tiesa, jis tos premijos atsisakė, reikėtų pasidomėti daugiau) knyga apie daktarą Živagą. Skaičiau seną, 1991 m. Vagos, Nobelio premijos laureatų serijos, leidimą ir stebėjausi, kodėl aš taip ilgai vis atidėdavau ją į šoną.  Juk tai nepalyginama su jokiais Picoult, anei Irvingais (tiesa, aš vis tiek juos dar skaitysiu). Kalba, stilius, net pati knygos struktūra (tokie nelabai ilgi, įdomūs skyreliai su pabaigoje išlaikyta intriga). O kur dar vardai ir tėvavardžiai pagal rusišką tradiciją. Jurijus Andrejevičius, Antonina Aleksandrovna, Larisa Fiodorovna, – tiesiog gražu skaityti.

O kur dar istorija…

Istorija žavi tuo, kad pasakojimas apie permainingą, jaudinančią, viską iš esmės žmonių gyvenime pakeitusią revoliuciją persipina su kitu pasakojimu apie ne mažiau jaudinančią trijų žmonių meilę. Ir nebežinai skaitydamas, kuri istorija stipresnė. O parašyta tobulai. Parašyta taip įtaigiai, kad tiesiog įsivaizduoji, kaip gyvena žmonės, kaip viskas staiga pasikeičia, matai  pasikeitusį gyvenimą, keliones traukiniu, pėsčiomis. Matai, kaip Živaga, tramdydamas išsiskyrimo skausmą,  „laisva, kailinių nepridengta ranka iš visų jėgų pačioje palubėje gniaužė tekintą gonkų stulpelį, tarsi norėtų ji pasmaugti“.

Pabaigoje yra Jurijaus Živagos eilėraščių, bet man jie nepatiko. Nepaisant to, knyga vienareikšmiškai viena geriausių, skaitytų pastaruoju metu. Čia kelios ištraukos.

——————–
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).