Yoko Ogawa. Atminties policija.

Yoko Ogawa. Atminties policija.

OGAWA, Yoko. Atminties policija [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 348 p.

– Bet kas nutiks, jei absoliučiai visi saloje esantys daiktai ir dalykai išnyks? – sukuždėjau aš.

Pirmas sakinys: Įdomu, koks daiktas pirmasis dingo iš šios salos?

Žinoma, metai dar nesibaigė, bet, peržvelgus šių metų skaitytų knygų sąrašą, jau aišku, kad ši knyga keliaus į Metų dvyliktuką. Paprastai ir ramiai papasakota alegorinė istorija apie atmintį.

Vienoje saloje dingsta daiktai. Vieną kartą – visi kaspinai. Kitą kartą – balionai. Dar kitą – kvepalų buteliukai. Bet salos gyventojų tai, rodos, visai nejaudina. Jie tiesiog atsisveikina su tais daiktais ir netrukus visiškai juos pamiršta.

Tai va toks siužetas. Kas nenorėtų atsikratyti tais pertekliniais daiktais? Minimalizmas ganėtinai populiarus, bet… Bet čia ne apie tai.

Čia apie žmogiškumą, kitoniškumą, meilę, prisirišimą, pasiaukojimą, netektį, atjautą. Apie kontrolę. Apie tą gyvenimo laikinumą ir trapumą. Apie laiką, kurio niekaip negalime suvaldyti. Ir apie Atmintį, kuri, nors ir kaip mažai apie ją galvotumėm, yra tai, kas padeda mums būti tuo, kuo esame.

Labai patiko. Lyg ir nieko naujo. Prisiminiau 451 Farenheito, Šuns archipelagą, 1984-uosius, dar vieną kitą panašias emocijas sukėlusią knygą. Bet jei yra istorija apie baltąjį Aklumas, kodėl negali būti ir panašios istorijos apie Atmintį? Manau, jau tikrai laikas.

Ir skaityti – tikras malonumas. Lėtai, ramiai, neskubant. Nespėliojant, kas bus toliau. Puslapis po puslapio iki pabaigos, kuri, rodos, kitokia būti net negalėtų. Kuri mane, asmeniškai sukrėtė, tiesiog laikiau knygą rankoje, ir galvojau. Galvojau, galvojau…

O knygai tai, manau, aukščiausias įvertinimas.

Apie žmonių gyvenimą, kuris kiek kitoks nei mūsų… Bet ar tikrai kitoks?

Buvo labai sunku apsispręsti, kurias knygas pasilikti, o kurias sudeginti. Paėmusi bet kurį tomą į ranką jau nebegalėjau prisiminti, apie ką jis. Greičiau pasirinkti spaudė baimė, kad bet kada čia gali vėl pasirodyti slaptoji policija. Galiausiai nusprendžiau pasilikti tik tuos romanus, kuriuos buvau gavusi dovanų iš brangių žmonių, ir tuos, kurių viršeliai buvo patys gražiausi.