Citatos [14]

Edna O’Brien. Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas.

Prisiminusi mamos įdiegtą elgesio principą „Jei verki, verk kitiems nematant“, atsakiau, kad mums sekasi gerai. (psl. 21).

Baba buvo veterinarijos gydytojo duktė. Koketiška, gražutė ir pagiežinga, ji buvo mano draugė ir žmogus, kurio labiausiai bijojau, neskaitant tėvo (psl. 24).

Žmonės pažvelgdavo į mus, paskui nusukdavo akis į šalį, tarsi išvydę, kad mudvi nuogos ar panašiai. Bet mudviem buvo nė motais. Buvome jaunos, ir, kaip mums pačioms atrodė, gražios (psl. 158).

  • Na, tai ką veiksme, Kete? – pasiteiravo Baba, išsitiesusi viengulėje lovoje.
  • Nežinau. Gal eikime išpažinties?
    Šeštadienio vakarą paprastai eidavome išpažinties.
  • Išpažinties! Dieve mano, nebūk tokia nuoboda! Mes važiuosime į miesto centrą. Ak, Dievulėliau, argi čia ne tikrų tikriausias rojus? – Ji švystelėjo abi kojas aukštyn ir stipriai suspaudė glėbyje po kilpinio audinio lovatiese gulinčią pagalvę.
  • Apsivilk geriausius drabužius ir užsikabink visus papuošalus, kokius tik turi, – paragino mane Baba. – Eisime į šokius. (psl. 168). Skaityti toliau
Reklama

Edna O’Brien. Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas.

Įvertinimas: ***

O’Brien E. (2008). Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas. Vilnius: Tyto alba, 697 p.

Labai mėgstu skaityti gerai papasakotas istorijas apie žmogaus gyvenimą, nuo jo gimimo iki mirties, šeimos sagas, o jei pasakojimas išsitęsia iki gerų pusės tūkstančio puslapių, tada drąsiai traukiu knygą prie savo mėgstamiausių.

Šioje knygoje visa tai yra. Dar yra istorija – labai ryški, papasakota su mažiausiomis smulkmenomis ir detalėmis, apie skurdžią Airijos kasdienybę, gyvenimą kaime, apie dvi drauges, Ketliną ir Babą, jų norą ištrūkti iš kasdienybės į geresnį, miesto gyvenimą, ir ten būtinai surasti savo laimę ir meilę. Banalu? Galbūt. Tačiau airė rašytoja moka pasakoti ir daro tai labai įtaigiai, taigi nuo pat pirmo puslapio įsitrauki į pateiktą istoriją ir viename skyriuje gailiesi vargšės Keitės ir piktiniesi įžūliąja Baba, kitame skyriuje jau atvirkščiai – nebegali skaityti kvaišos Keitės sapaliojimų ir pritari Babai. Gal merginų poelgiai ir atrodo kvaili, tačiau tuometinės Airijos socialinis gyvenimas, skurdas, prietarai, nepaprastas religingumas negalėjo neturėti įtakos moterų gyvenimui. Iš kurio jos ir bandė ištrūkti:

– Na, tai ką veiksme, Kete? – pasiteiravo Baba, išsitiesusi viengulėje lovoje.
– Nežinau. Gal eikime išpažinties?
Šeštadienio vakarą paprastai eidavome išpažinties.
– Išpažinties! Dieve mano, nebūk tokia nuoboda! Mes važiuosime į miesto centrą. Ak, Dievulėliau, argi čia ne tikrų tikriausias rojus? – Ji švystelėjo abi kojas aukštyn ir stipriai suspaudė glėbyje po kilpinio audinio lovatiese gulinčią pagalvę.
– Apsivilk geriausius drabužius ir užsikabink visus papuošalus, kokius tik turi, – paragino mane Baba. – Eisime į šokius. (psl. 168).

Man knyga vietomis buvo tikrai geresnė ir už taip pamėgtos M. Binchy kūrinius. M. Binchy knygos kartais būna per daug persaldintos, netikros. Šita tikrai labai gyvenimiška. Bet kokiu atveju dar sykį įsitikinau, kad airiai moka rašyti romanus. O skaityti buvo verta kad ir dėl šios citatos:

„Mes visi vieni kitus paliekame. Mes mirštame, keičiamės, – dažniausiai keičiamės, – praaugame net geriausius savo draugus; bet net jei kada nors tave paliksiu, žinok, kad vis dėlto palikau tavo širdyje pėdsaką, perdaviau tau dalelę savęs; tu pasikeisi, tapsi šiek tiek kitokia tik todėl, kad pažinojai mane; tai neišvengiama…“ – tąkart pasakė jis. (psl. 490).

Dar kelios čia.

Gera airiška istorija  už nerealiai gerą kainą – 14,99 Lt.