Citatos [14]

Edna O’Brien. Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas.

Prisiminusi mamos įdiegtą elgesio principą „Jei verki, verk kitiems nematant“, atsakiau, kad mums sekasi gerai. (psl. 21).

Baba buvo veterinarijos gydytojo duktė. Koketiška, gražutė ir pagiežinga, ji buvo mano draugė ir žmogus, kurio labiausiai bijojau, neskaitant tėvo (psl. 24).

Žmonės pažvelgdavo į mus, paskui nusukdavo akis į šalį, tarsi išvydę, kad mudvi nuogos ar panašiai. Bet mudviem buvo nė motais. Buvome jaunos, ir, kaip mums pačioms atrodė, gražios (psl. 158).

– Na, tai ką veiksme, Kete? – pasiteiravo Baba, išsitiesusi viengulėje lovoje.
– Nežinau. Gal eikime išpažinties?
Šeštadienio vakarą paprastai eidavome išpažinties.
– Išpažinties! Dieve mano, nebūk tokia nuoboda! Mes važiuosime į miesto centrą. Ak, Dievulėliau, argi čia ne tikrų tikriausias rojus? – Ji švystelėjo abi kojas aukštyn ir stipriai suspaudė glėbyje po kilpinio audinio lovatiese gulinčią pagalvę.
– Apsivilk geriausius drabužius ir užsikabink visus papuošalus, kokius tik turi, – paragino mane Baba. – Eisime į šokius. (psl. 168).

Kai įėjau į vidų, Joana kaip tik kepė dešreles. Pamačiusi mane, persižegnojo. Pavalgiau pusryčius ir iš karto nuėjau gulti. Tai buvo pirmas sekmadienis, kai nenuėjau į mišias. (psl. 206).

Yra toks metas, kai dėkoju likimui, kad gimiau moterimi, ir tas metas ateina vakare, kai užtraukiu užuolaidas, nusivelku senus drabužius ir ruošiuosi kur nors išeiti. Kiekvieną minutę jaudulys vis didėja. Atsistojusi po šviestuvu šukuojuosi plaukus ir jų spalva primena saulėje tviskančius rudens lapus. Brūkšteliu per akių vokus tamsiais akių šešėliais ir pati nustembu, kiek paslaptingumo jie suteikia mano žvilgsniui. Kita vertus, negaliu pakęsti, kad esu moteris. Tuščiagarbė, lėkšta ir paviršutiniška. Pasakyk moteriai, kad ją myli, ir ji paprašys užrašyti tuos žodžius popieriaus lape, kad galėtų juos parodyti draugėms. Bet apskritai tomis vakaro akimirkomis jaučiuosi laiminga. Jaučiu pasauliui nenusakomą švelnumą, glostau tapetus, tarsi jie būtų balti rožių žiedlapiai švelniai paraudusiais krašteliais; pakeliu senus nunešiotus batelius ir jie mano rankose virsta sidabro gėlėmis, kurias prie mano durų paliko kažkoks vyras. Pabučiavau savo atvaizdą veidrodyje ir išbėgau iš kambario – laiminga, skubanti ir truputį išprotėjusi. (psl. 210).

– Galėtum nugvelbti šiek tiek pinigų iš tos kylės, kurioje dribti, jie ir taip per mažai moka, – pasakė Baba.
– Tai nuodėmė.
– Ne nuodėmė. Akvinietis sako, kad galima vogti iš darbdavio, jeigu jis tau moka mažiau, nei derėtų.
– O kas tas Akvienietis?
– Nežinau, bet Bažnyčioje jis didelis žmogus. (psl. 248).

„Mes visi vieni kitus paliekame. Mes mirštame, keičiamės, – dažniausiai keičiamės, – praaugame net geriausius savo draugus; bet net jei kada nors tave paliksiu, žinok, kad vis dėlto palikau tavo širdyje pėdsaką, perdaviau tau dalelę savęs; tu pasikeisi, tapsi šiek tiek kitokia tik todėl, kad pažinojai mane; tai neišvengiama…“ – tąkart pasakė jis. (psl. 490).

Edna O’Brien. Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas.

Įvertinimas: ***

O’Brien E. (2008). Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas. Vilnius: Tyto alba, 697 p.

Labai mėgstu skaityti gerai papasakotas istorijas apie žmogaus gyvenimą, nuo jo gimimo iki mirties, šeimos sagas, o jei pasakojimas išsitęsia iki gerų pusės tūkstančio puslapių, tada drąsiai traukiu knygą prie savo mėgstamiausių.

Šioje knygoje visa tai yra. Dar yra istorija – labai ryški, papasakota su mažiausiomis smulkmenomis ir detalėmis, apie skurdžią Airijos kasdienybę, gyvenimą kaime, apie dvi drauges, Ketliną ir Babą, jų norą ištrūkti iš kasdienybės į geresnį, miesto gyvenimą, ir ten būtinai surasti savo laimę ir meilę. Banalu? Galbūt. Tačiau airė rašytoja moka pasakoti ir daro tai labai įtaigiai, taigi nuo pat pirmo puslapio įsitrauki į pateiktą istoriją ir viename skyriuje gailiesi vargšės Keitės ir piktiniesi įžūliąja Baba, kitame skyriuje jau atvirkščiai – nebegali skaityti kvaišos Keitės sapaliojimų ir pritari Babai. Gal merginų poelgiai ir atrodo kvaili, tačiau tuometinės Airijos socialinis gyvenimas, skurdas, prietarai, nepaprastas religingumas negalėjo neturėti įtakos moterų gyvenimui. Iš kurio jos ir bandė ištrūkti:

– Na, tai ką veiksme, Kete? – pasiteiravo Baba, išsitiesusi viengulėje lovoje.
– Nežinau. Gal eikime išpažinties?
Šeštadienio vakarą paprastai eidavome išpažinties.
– Išpažinties! Dieve mano, nebūk tokia nuoboda! Mes važiuosime į miesto centrą. Ak, Dievulėliau, argi čia ne tikrų tikriausias rojus? – Ji švystelėjo abi kojas aukštyn ir stipriai suspaudė glėbyje po kilpinio audinio lovatiese gulinčią pagalvę.
– Apsivilk geriausius drabužius ir užsikabink visus papuošalus, kokius tik turi, – paragino mane Baba. – Eisime į šokius. (psl. 168).

Man knyga vietomis buvo tikrai geresnė ir už taip pamėgtos M. Binchy kūrinius. M. Binchy knygos kartais būna per daug persaldintos, netikros. Šita tikrai labai gyvenimiška. Bet kokiu atveju dar sykį įsitikinau, kad airiai moka rašyti romanus. O skaityti buvo verta kad ir dėl šios citatos:

„Mes visi vieni kitus paliekame. Mes mirštame, keičiamės, – dažniausiai keičiamės, – praaugame net geriausius savo draugus; bet net jei kada nors tave paliksiu, žinok, kad vis dėlto palikau tavo širdyje pėdsaką, perdaviau tau dalelę savęs; tu pasikeisi, tapsi šiek tiek kitokia tik todėl, kad pažinojai mane; tai neišvengiama…“ – tąkart pasakė jis. (psl. 490).

Dar kelios čia.

Gera airiška istorija  už nerealiai gerą kainą – 14,99 Lt.