M. Andersenas Neksė. Ditė – žmogaus kūdikis.
Taip, ne veltui sakoma: „Viena motina gali išmaitinti aštuonetą vaikų, bet kas yra girdėjęs, kad aštuoni vaikai maitintų vieną motiną?” (psl. 39).
Visų geriausia, ką turėjo Ditė, buvo kaip ir anksčiau širdis, o žmonės širdies nevertina. (psl. 262).
– Čia, vienkiemyje, mes neturime jokio džiaugsmo, tik vaikščioji ir kremtiesi, – sakydavo Sinė. (psl. 310).
Tokie visų klastingiausi! Anot seno bobų priežodžio: saugokitės verkšlenančio berno! (psl. 372).
Juk žmonės – dideli veidmainiai, ir mes, moterys, mėgstame apsimesti jautresnėmis, negu iš tikrųjų esame. (psl. 397).
Teko vėl užbėgti į rūsį ir išrauti stiklelį mintims nuskaidrinti: degtinė apskaitai puiki priemonė žmogaus akiračiui praplėsti! (psl. 415).
Mūrininkai buvo be darbo, nors pastatų gerokai stigo. Buvo kalbama, kad bankai neduoda kreditų statybai, norėdami sukelti butų krizę ir pakelti patalpų nuomos mokestį. Matyti, bankai buvo įdėję didelius kapitalus į nejudomą turtą ir norėjo pasipelnyti. (psl. 518).
– Žinoma, gyvuliai gyvena geriau. Bet užtat juos galima suvalgyti, kai jie atitarnauja savo amžių, tuo jie skiriasi nuo vargdienio žmogaus. (psl. 556).
– Pagalvok, kokie žmonės protingi, – kalbėjo Mortenas toliau, truputį palaukęs.- Jie gali tiksliai mums papasakoti, kokios yra žvaigždės, ir net iki paskutinio gramo nustatyti saulės svorį. Bet padalyti alkaniems duonos jie negali. (psl. 683).
