Citatos [2]

M. Andersenas Neksė. Ditė – žmogaus kūdikis.

Taip, ne veltui sakoma: „Viena motina gali išmaitinti aštuonetą vaikų, bet kas yra girdėjęs, kad aštuoni vaikai maitintų vieną motiną?” (psl. 39).

Visų geriausia, ką turėjo Ditė, buvo kaip ir anksčiau širdis, o žmonės širdies nevertina. (psl. 262).

– Čia, vienkiemyje, mes neturime jokio džiaugsmo, tik vaikščioji ir kremtiesi, – sakydavo Sinė. (psl. 310).

Tokie visų klastingiausi! Anot seno bobų priežodžio: saugokitės verkšlenančio berno! (psl. 372).

Juk žmonės – dideli veidmainiai, ir mes, moterys, mėgstame apsimesti jautresnėmis, negu iš tikrųjų esame. (psl. 397).

Teko vėl užbėgti į rūsį ir išrauti stiklelį mintims nuskaidrinti: degtinė apskaitai puiki priemonė žmogaus akiračiui praplėsti! (psl. 415).

Mūrininkai buvo be darbo, nors pastatų gerokai stigo. Buvo kalbama, kad bankai neduoda kreditų statybai, norėdami sukelti butų krizę ir pakelti patalpų nuomos mokestį. Matyti, bankai buvo įdėję didelius kapitalus į nejudomą turtą ir norėjo pasipelnyti. (psl. 518).

– Žinoma, gyvuliai gyvena geriau. Bet užtat juos galima suvalgyti, kai jie atitarnauja savo amžių, tuo jie skiriasi nuo vargdienio žmogaus. (psl. 556).

– Pagalvok, kokie žmonės protingi, – kalbėjo Mortenas toliau, truputį palaukęs.- Jie gali tiksliai mums papasakoti, kokios yra žvaigždės, ir net iki paskutinio gramo nustatyti saulės svorį. Bet padalyti alkaniems duonos jie negali. (psl. 683).

Reklama

Martinas Andersenas Neksė. Ditė – žmogaus kūdikis

Mėgstu skaityti senas knygas. Kurių jau pageltę nuo laiko, senoviški, ploni  lapai, kai kurie krašteliai užsilankstę, ar net išplyšę puslapiai, ir juos reikia suklijuoti. Kurios atspaustos senovišku šriftu: jis toks malonus akims ir jį labai lengva skaityti. Kurios jau skaitytos daugybę kartų: vadinasi, yra patikrintos ne tiktai daugelio žmonių, bet ir laiko.

Ši knyga išleista 1965 metais. Ją skaityti – tikras malonumas. Ne tik dėl ypatingo vertimo (žinoma, tais laikais juk viskas buvo verčiama iš rusų kalbos), bet ir dėl nuostabios istorijos. Istorijos apie paprastą žmogų ir sudėtingą jo gyvenimą. Ir nors knygoje veiksmas vyksta Danijoje prieš maždaug 200 metų, kažkaip labai jau daug kas panašu į mūsų laikus. Ditei nuo gimimo nelengva, ji dar būdama vaikas pradeda sunkiai dirbti ir vargsta iki pat mirties. Knyga parašyta taip gerai, kad kartais net graudu skaityti, taip labai jaučiasi Ditės vargai ir bėdos, jos maži džiaugsmai. Tiesiog įsijauti į tą gyvenimą, kuris vyko kažkada prieš 200 metų… Nors kaip minėjau, nelabai kas ir pasikeitė, kaip dabar laikraščius paskaitai ar TV publicistinės laidas pasižiūri. O dar 1965 m. kalbos stilius… Tikras malonumas skaityti tekstą, kur žodis buterbrodai yra norma, jau nekalbu apie krūvą visokių žodžių, kurių net reikšmės nebežinojau… Beje, kalba šioje knygoje tai labiausiai ir pasikeitusi.

Protingi žmonės rašo, kad Neksė buvo komunistas, Tarybų Sąjungos draugas. Matyt todėl šiandien jo knygos ir nebėra niekam įdomios: kas ten pastebės ją šalia kokio Coelho… O Ditė…

Ji praturtino pasaulį, bet to niekas nepastebėjo. Ji buvo ir liko viena iš nesuskaičiuojamų bevardžių darbininkių.

Man Ditė – viena geriausių skaitytų knygų apie realybę: žmones ir realų jų gyvenimo vargą.

Gražiausios mintys iš Ditės knygos čia.


Įvertinimas: ***

(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).