Cho Nam-Joo. Kim Džijongė, gimusi 1982.

Cho Nam-Joo. Kim Džijongė, gimusi 1982.

NAM-JOO, Cho (Čio Nmdžiū). Kim Džijongė, gimusi 1982 [romanas]. Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 174 p.

Pasaulis tikrai labai pasikeitė. Tačiau jame egzistuojančios smulkios taisyklės, susitarimai, įpročiai – ne per daugiausia. Taigi pasaulis vis dar toks pat.

Pirmas sakinys: Kim Džijongei šiemet sueina trisdešimt ketveri.

Tikėjausi, kad knyga bus šios įdomios istorijos papildymas, bet tai visai kas kita.

Tai dokumentinė istorija apie moterų gyvenimą Pietų Korėjoje. Kim Džijongė tarsi apibendrintas paveikslas, kad būtų lengviau įsivaizduoti tą statistinę moters gyvenimo kasdienybę.

Knyga ir nustebino, ir ne. Nesitikėjau tokio dokumentinio stiliaus, nuorodų į įvairius šaltinius, tiek statistikos. Istorija kaip ir išgalvota, bet ją galima sutikti bet kur. Šiek tiek suintrigavo pats Kim Džijongės negalavimas, kuris klaidingai buvo diagnozuotas kaip pogimdyvinė depresija.

Skaityti, kaip moteriai, žinoma, skaudu. Ta nelygybė, pažiūros, ypač vyresniųjų, Kim Džijongės mamos ir močiutės, tikrai liūdina. Dar ir dėl to, kad jos, būdamos moterys, taip įprastai ir natūraliai priima tą vyro kulto viešpatavimą. O ir mergaitėms viskas atrodo natūralu, taip turi būti, taip visada būdavo, ir, jei berniukams viskas lengviau, geriau ir patogiau, net nebestebina. Mergaitės net nesijaučiu įskaudintos, kad šeimoje viskas, kas geriausia, skirta broliui. Jis juk mažesnis, ar ne? O jos juk jau didelės mergaitės ir broliuku turi rūpintis? Ar ne taip?

Tik žiūrėdamas iš šalies matai, kad ne, tikrai ne taip, tikrai taip neturi būti. Kita vertus, tada grįžti iš Pietų Korėjos ir apsižvalgai aplink. Kas čia pas mus kitaip? Lyg ir daug kas, bet ar tikrai? Tiesiog niekada apie tai nesusimąstai, niekada net nepagalvoji. O jei susėstumėme ir viską surašytumėme? Palygintumėme: čia ir ten?

Pabaiga gera. Apvainikavo visą istoriją. Ką čia ir bepridursi…. Gal tik keletą citatų?

Tačiau lemtingu moteriai momentu visuomet palengva išlįsdavo toji etiketė – „moteris“, ji uždengdavo akis, sugriebdavo ištiestas rankas, apgręždavo atgal.

– O jeigu, o jeigu ir šįkart bus dukra, ką tada darysim?
Tikėjosi, kad jis pasakys: „Ko čia klausinėji? Koks skirtumas, kas gims: sūnus ar dukra, vienodai rūpinsimės“, tačiau tėvas tylejo.
– A? Ką darysim, Ką?
Tėvas, nusisukdamas į sieną, atsakė:
– Kai šneki, gali ir prisišnekėti. Eik miegoti, nelaimės nekarksėjusi.