Andy Mulligan. Šuo.

Andy Mulligan. Šuo.

MULLIGAN, Andy. Šuo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 256 p.

Įbridęs į dumblo pelkę, Voras užmerkė akis. Bet baisūs vaizdai nesiliovė jo persekioję. Kai jau atrodė, kad uždus, puolė po krūmais, susisuko į kamuoliuką, užsidengė letenomis nosį ir, tankiai alsuodamas, drebėjo, kol stojo tyla.

Eina sau, kokia knyga! Visos mano viltys ir iliuzijos dužo į šipulius. Gavau visai ne tai, ko tikėjausi ir esu visiškai sutrikusi. Gerai gerai, nesu tos knygos tikslinė auditorija ir vaikams gal viskas atrodys kitaip. Kažkur internetuose skaičiau, kad dabar jie nebeverkia, kai skaito tuos liūdnus Biliūno apsakymus. Tai gal ir knygos turi būti kitokios, atviros ir nieko neslepiančios. Šiuolaikiškos.

Voras – paprastas margis, likęs paskutinis iš vados. Visi jo broliai ir seserys jau seniai susirado naujus namus, o jis vis dar laukia. Mat jo galva kažkokia kvadratinė ir dantys kažkokie kreivi. Tomas – paprastas berniukas, kurio gyvenime nutinka šiokių tokių pokyčių ir ne viskas einasi kaip sviestu patepta. Vieną dieną jie susitinka ir tampa neišskiriamais draugais. Bet, kaip žinia, gyvenimas nėra paprastas ir jiems teks velniškai daug iškentėti. Laukia nuotykiai. Ir visai ne šuniški ir ne vaikiški išgyvenimai.

Kurį laiką nesilioviau kalbėti apie knygą. Visiems ir visur. Ne todėl, kad ji mane kaip nors ypatingai sužavėjo. Todėl, kad sukrėtė. O sukrėtė ne todėl, kad joje rašoma apie kokius baisius dalykus (aš juk perskaičiau visą violetinį Kingą, kas gi dar mane gali išgąsdinti?). Sukrėtė tai, kaip tie visi dalykai aprašyti. Įtikinamai ir skaudžiai iki pat širdies gelmių. Džėsės taip gaila! Kartu su Voru norėjau užsimerkti ir bristi į tą dumblo pelkę. Pamiršti, ką ką tik perskaičiau. Liūdėjau net dėl kandies! Įsivaizduojate! Dėl kandies ir auksinės žuvelės. Pamiršau, kad knyga vaikams (bet tikrai ne mažiems vaikams!). Galvojau tik apie save. Ir apie tai, kokia stipri (ir drąsi) rašytojo ranka. Ir nors pabaiga, ačiū dievui, buvo tokia, kokia ir turėtų būti vaikiškose knygose, iki šiol abejoju, ar tikrai reikėjo tokių ekstremalių scenų, kad pavyktų jiems papasakoti apie tai, kas yra tikra draugystė, meilė ir pasitikėjimas vienas kitu.

Tai ar verkia dar vaikai, kai mokykloje skaito apie tą sulysusią ir drebančią nedidelę baltą katytę? Ar jau nebe?