Madeline Miller. Achilo giesmė.

Madeline Miller. Achilo giesmė.

MILLER, Madeline. Achilo giesmė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adonė Mitkevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 382 p.

– Tiesa. Tačiau šlovė – keistas dalykas. Vieni sulaukia jos po mirties, kitų šlovė nublanksta. Tuo, kuo žavisi viena karta, bjaurisi kita, – išskečia dideles rankas. – Juk nenumanome, ko nesunaikins atminties liepsna.

Pirmas sakinys: Mano tėvas – karalius, karalių sūnus.

Čia nebus pats geriausias knygos aprašymas. Gaila, nes Kirkė tikrai nuostabi, pačias geriausias emocijas palikusi knyga. Achilas… Na, su Achilu viskas kiek kitaip.

Taigi, Achilas. Kas gi nežino tos mokyklinės istorijos – norėdama sūnų padaryti nemirtingu, jūrų deivė Tetidė išmaudė jį Stikso upėje. Bet planas nelabai pavyko, nes sūnų laikė už kulno. Deja.

Istorija graži. Va taip imi ir nusikeli į tuos senovės mitus. Nuotraukos iš mokyklinių knygų ima, ir atgyja. Kažkur vaikšto gudrusis Odisėjas, žvanga kalavijai, skrieja karo vežimai, verda meilės dramos, sužlugdžiusios garsiąją Troją. Viskas labai kinematografiška, tiesiog stovi kažkur nuošalyje ir matai, kaip kuriama istorija. Tai tikrai didelis pliusas autorei.

Ir kas gi man neįtiko? Meilės kančios. Virkaujančios moterys literatūroje yra tragedija, virkaujantys vyrai – katastrofa. Netikra man ta Achilo ir Patroklo meilė. Saldi ir perdėta. Taip taip, kai šiek tiek atitolsti nuo knygos, pasimiršta detalės, tuomet ta meilės istorija gal ir atrodo graži ir didinga. Bet ditirambų nebus. Troškau dar vienos istorijos apie, kad ir mitines, bet stiprias asmenybes. Juk tam tie mitai ir buvo kuriami, ar ne? Achilas buvo aristos achaion. Kūnu. O siela – tik dabar vienas eilinis berniokas.

Ar nuvylė mane autorės sukurtas Achilas? Ne! Tai juk vienas žinomiausių mitų herojų. Jo žmogiškos savybės (jis juk ir buvo mirtingasis) yra tokios, kokios yra (arba kokias jas įsivaizdavo autorė). Kartais naivios ir vaikiškos, kartais tokios pažįstamos, o kartais taip beviltiškai beprasmės, kad belieka tik apgailestauti ir, ech, jau ta jaunystė…

Kuo didesnis paminklas, tuo didesnis žmogus. Kapui graikai suranda didžiulį baltą akmenį, kylantį į dangų. Ant jo parašyta ACHILAS. Akmuo stūksos, bylodamas visiems pro šalį einantiems, kad jis gyveno, mirė ir vėl gyvena atmintyje.

Madeline Miller. Kirkė.

Madeline Miller. Kirkė.

MILLER, Madeline. Kirkė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 416 p.

Ir staiga sužinojau, kad turiu galios palenkti pasaulį pagal savo norą, kaip kad lankas įtempiamas strėlei.

Saulė. Knygą skaičiau tikriausiai pačią karščiausią šios vasaros dieną. Termometro stulpelis blaškėsi kažkur ties 36 laipsniais, saulė tiesiog spigino – Helijas tikrų tikriausiai siautėjo. Šiek tiek pasukau knygą ir ji suspindėjo tikra aukso spalva. Gražu.

Graikų legendos ir mitai. Olimpo dievai. Titanai. Nerimstantis šmaikštuolis ir gandų nešiotojas Hermis. Grėsmingoji Atėnė. Klajoklis Odisėjas… Ikaras ir Dedalas. Minotauras, Scilė, Charibdė… Mitologijos ekspertė tikrai nesu, bet pabaigoje paaiškinta, kas yra kas. Tiesa, tu paaiškinimų gali ir neužtekti – didelė tikimybė, kad beskaitant norėsis sužinoti dar daugiau, netgi tokią knygą iš mokyklinių laikų – Senovės Graikijos legendos ir mitai – pavartyti. Ar bent jau pasigūglinti, tai tikrai.

Tikėjausi kažkokios gražios, romantiškos legendos, tinkančios vasarai. Ją ir gavau. Sudomina nuo pat pirmo sakinio, stebina netikėtumais, jaudina ir tikrai įstringa atmintin. Tai kas ta Kirkė? Ji nimfa, nepritampanti dievų ir titanų pasaulyje. Nuo vaikystės pasijutusi atstumta, vis žvalgosi toliau, už savo tėvo rūmų ir menių ribos. Žinoma, žvilgsnis nukrypsta į mus, žmones, visiškai beviltiškus ir mirtingus padarus. Keli netikėti poelgiai, ir Kirkė visa jėga pajus savo tėvo, titano ir Saulės dievo Helijo rūstybę. Laukia nuotykiai ir netikėtumai. Mano knyga, mano. Ir taškas.

Yra dar vienas dalykas, kuris mane iš pradžių baugino. Moteris. Ne, moterys. Feminizmas. Nemėgstu kraštutinumų. Bet perskaičiau.. ir ne. Nežinau, kodėl iš viso tai buvo pabrėžta knygos aprašymuose. Taip, Kirkė stipri. Taip, Kirkė galinga. Taip, Kirkė gali vyrus paversti kiaulėmis. Bet kaip kitaip jai būtų pavykę išlikti?

Labai patiko. Gražus tekstas, malonu skaityti, pasakojimas nuolat išlaiko dėmesį. Kas gi nežino to jausmo, kuris vadinasi, na, dar vieną skyrių, ir dar, o dabar tai tikrai paskutinį… Beje, tos pačios autorės yra jau ankščiau išleista kita knyga „Achilo giesmė“. Tąsyk tiesiog praslydo pro akis. O dabar, įtariu, gali prireikti ir pakartotinio leidimo. Prekyboje jau nebėra.

Vėlei pažvelgiau į tą mišką. Vakar – tik vakar? – laukiau, kad kas apsirodytų ir nuramintų, jog ten saugu. Bet kas tai padarys? Tėvas? Ajetas? Tremtis tai ir reiškė: niekas niekada neateis, nei dabar, nei vėliau. Tai buvo gąsdinanti mintis, tačiau po siaubo pilnos nakties jau nebeėmiau jos giliai į širdį. Didžiąją dalį baimės išprakaitavau. Ją dabar pakeitė nerimastinga kibirkštėlė. „Nebūsiu kambarinis paukštis narvelyje, – tariau sau, – nedrįstantis skristi durelėmis atsivėrus.“
Aš įžengiau į tą girią ir mano gyvenimas prasidėjo.