Citatos [16]

Mara Meimaridi. Smirnos burtininkės.

– Niekada nedėk ant veido to, ko negalėtum dėti į burną, – sakydavo Eftalija, garsėjanti savo stangria oda. (psl. 42).

– Žmogus, Fula, už savo privalumus mylimas, už savo privalumus ir nekenčiamas. (psl. 60).

– Kai grįžta ponas namo iš darbo ir peržengia slenkstį, jis turi palikti savo rūpesčius už durų ir galvoti tik apie tave. Nereikia šimtus kartų būti teisiai ir užsispyrusiai. Šypsokis jam. Jis neturi bijoti savo namų. Savo uosto. Kad nesakytų: „Dabar grįšiu namo, ir kas manęs laukia, ką išgirsiu?“ (psl. 82).

– Paklausyk manęs, mergyt, – vieną dieną tarė Fotinės teta, pasivedusi ją į šoną. – Jeigu nori padorios santuokos, nori būti laiminga, neduok Dieve, neimk to, kurį įsimylėjai. Įsimylėjimas praeis, ir tu praregėsi. Ir ką pamatysi? Imk tą, kurį jau dabar matai. Vyrą reikia gerbti ir vertinti. Įsimylėjimas ne santuokai. Įsimylėk kitus. Laikinus. (psl. 85).

Tris kartus nusispjauk ir pradėk viską iš naujo (psl. 141).

Man įdomu, kaip kiti tvarko reikalus neturėdami kortų malkos po ranka? Matyt, jie turi išskirtinį talentą! (psl. 338).

Mara Meimaridi. Smirnos burtininkės.

Meimaridi M., (2007). Smirnos burtininkės. Vilnius: Vaga, 440 p.

Perskaičiau pasakojimą apie Smirnos moterų gyvenimą. Iš kart labai užkliuvo, kodėl ne romanas, ne apysaka, o pasakojimas? Man labiau panašėjo į pasaką, nes įvykiai labai jau mistiški ir neįtikėtini.

Dar labiau mistiškas knygos aprašymas ant viršelio: „1887 metai, įvairiatautės Smirnos kasdienybė, sunki moters dalia Rytų krašte, valdomame vyrų.“ Taip, kol buvau neskaičiusi šios knygos, galvojau, kad moterys Rytų kraštuose yra valdomos vyrų. Bet pasak šios istorijos, yra atvirkščiai, vyrai visiški lodoriai, valdomi moterų, opijaus ir burtadaikčių. Ir, jei prireikia, dar papildomai opijaus.

Knyga neašaringa ir be dūsavimų, priešingai, grubi ir tiemukiška („Tris kartus nusispjauk ir pradėk viską iš naujo“), tarpais juokinga, tarpais bjauri. Parašyta tokiu pakriku stiliumi, tarsi skaitytum seną rankraštį, ar kokį močiutės dienoraštį. Apie senovę – veiksmas vyksta maždaug 1887 metais.  Apie burtus – burtadaikčius, baltus miltelius , septynias dienas degintos lempelės aliejų… Apie vyrus – tinkamus tik lovai ir namų materialinei gerovei palaikyti. Ir, žinoma, apie moteris – liežuvautojas, bet valdančias viską: vyrus, jų šeimas, aplinkinių likimus, net pinigus.

Man įdomu, kaip kiti tvarko reikalus neturėdami kortų malkos po ranka? Matyt, jie turi išskirtinį talentą! (psl. 338).

Knyga savo burtais manęs neužbūrė. Bet susiskaitė įdomiai.