Citatos [18]

Sandor Marai. Žvakės sudega ligi galo.

To, kas svarbiausia, žmogus niekada nepamirš. Tik vėliau tai supratau, kai jau pasenau. o antraeiliai dalykai savaime išblėsta iš atminties. (psl. 73-74).

Taigi, kaip jau sakiau, gyvos būtybės stengiasi nepalikti vienos kitų bėdoje… Kartais joms labai sunku tą pagalbą suteikti, sunku įveikti kliūtis, bet visur ir visada atsiranda stiprių, linkusių padėti būtybių. Daugybę tokių pavyzdžių mačiau gyvūnų pasaulyje. Tarp žmonių tokių atvejų mažiau, – tiesą sakant, nesu pastebėjęs nė vieno. (psl. 84).

Dėl bendrų interesų žmogus kartais patenka į tokią padėtį, kuri panaši į draugystę. Be to, bėgdami nuo vienatvės, žmonės mielai šliejasi prie kitų. Vėliau jie, žinoma, nusivilia, bet kurį laiką jiems atrodo, jog turi gerų draugų, turi į ką atsiremti. Viskas, deja, toli gražu ne taip. (psl. 84-85).

Ir knygos nieko tiksliai nepaaiškino. Nei senos knygos – kinų, žydų, lotynų mąstytojų darbai, nei tos naujosios, kurios iš tikrųjų, užuot pasakiusios tiesą, tiktai pažeria krūvą žodžių… (psl. 85).

Bet ar kas nors iš viso yra apsakęs, aprašęs tiesą?… (psl. 85).

Ir anaiptol nesvarbu, kokiais žodžiais jis ginasi, kokius pateikia argumentus, – viską parodo gyvenimo faktai. (psl. 91).

Ir tavo sieloje visada kirbėjo noras būti kitokiam, negu gimei. Tai didžiausias likimo smūgis žmogui, kokį tik jis gali smogti. Noras būti kitokiam… tai užvis skaudžiausia. Nes gyvenimą galima iškęsti tik susitaikant su tuo, koks esi. (psl 101).

Turiu pasakyti, jog mes dar ir dabar esame draugai. Žmonių tarpusavio ryšių, pasirodo, neįstengia pakeisti jokios išorinės jėgos. (psl. 105).

Draugą galima nužudyti, tačiau draugystės, kuri užsimezgė tarp dviejų žmonių dar vaikystėje, tubūt ir mirtis neįveiktų: ji ir toliau liktų kito žmogaus pasąmonėje, lyg nebylus prisiminimas, lyg koks žygdarbis. (psl. 106).

Žmogus iš lėto pažįsta pasaulį ir paskui numiršta. […] Taip, vieną dieną ateina tiesos pažinimas: beje, tai tas pat, kas senatvė ir mirtis. Bet tada jau dėl nieko neskauda širdies. (psl. 147).

Sandor Marai. Žvakės sudega ligi galo.

Marai S., (2004). Žvakės sudega ligi galo. Vilnius: Tyto alba, 158 p.

Ką pasakytumėte vaikystės draugui, nematytam penkiolika, dvidešimt, galbūt ir daugiau metų?  Ar užtektų kalbų per naktį, ar dar būtų apie ką kalbėti taip, kaip ankščiau? O gal draugystė dėl kažko nutrūko ir vis dar liko neatsakytų klausimų?

Visai kaip tiems dviem seniems draugams, kažkur nuošalioje Austrijos pilyje, susitikusiems po keturiasdešimt vienerių metų. Prie jaukaus židinio ir degančių žvakių jie prašneka visą naktį. Tik tas pašnekesys nevisai jaukus. Tada, kai jie matėsi paskutinį kartą, kažkas nutiko. Ką sunku papasakoti žodžiais. Ir kas būtinai reikalauja atsakymų. Bent dviejų.

Knyga nedidelė, bet joje ir nėra jokio nereikalingo tuščiažodžiavimo. Didžiausia dalis – tai generolo monologas, jo mintys, susikaupusios per keturiasdešimt vienerius metus, belaukiant draugo („Jei nebūčiau žinojęs, jog vieną dieną vis dėlto sugrįši, tikriausiai būčiau ėjęs tavęs ieškoti…“ psl. 81). Draugas – tai tik svečias, jam belieka tik pritarti arba nutylėti. O skaitytojui – skaityti ir žavėtis autoriaus mintimis ir išvedžiojimais apie draugystę, ištikimybę, gyvenimą.

Turiu pasakyti, jog mes dar ir dabar esame draugai. (psl. 105).

Labai nebloga knyga, ypač žiemą.