Andreï Makine. Žako Dormo žemė ir dangus.

MAKINE, Andreï. Žako Dormo žemė ir dangus.[romanas]. Iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. Vilnius: Tyto alba, 2008. 173 p.

Aleksandros padedamas, suradau Žaką Dormą. (psl. 146).

O A. Makine padedami, apie jį sužinosime ir mes. Et, ir kodėl visiems taip smalsu, kiek visa istorija autobiografiška, ar kad ji – „Prancūziškojo testamento“ tęsinys?

Paskaitykim gal geriau knygą. Šį kartą prancūziškos Šarlotės nebebus, bet bus lėktuvų, lakūnų ir karo. Ir meilės.

Taip, autoriaus biografija įdomi, jis turi apie ką papasakoti. Be to, moka tai padaryti gražiai. Skaityti tikrai malonu, banalybės akių nebado. Ši knyga, kaip ir visos, apie meilę – trumpą, bet įspūdingą, papasakota talentingai ir jautriai. Nei vieną akimirką nesuabejoji, kad tikrai, tikrai taip būna…

Bendro gyvenimo laikas bus toks trumpas, kad viskas jiems nutiks pirmą ir paskutinį kartą. (psl. 9).

Man patiko. Skaitysiu ir daugiau Makine.

Ir beje, tikrai čia joks ne „Prancūziško testamento“ tęsinys.

Andreï Makine. Prancūziškas testamentas.

MAKINE, Andreï. Prancūziškas testamentas.[romanas]. Iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. Vilnius: Tyto alba, 2007. 262 p.

Iš bangų kilo mūsų močiutės Prancūzija – ūkuose skendinti Atlantida. (psl. 21).

Labai patiko!
Ne, patiko ne tas visus sužavėjęs prancūziškumas, ir ne įdomus santykis tarp Rytų ir Vakarų. Nesvaigstu dėl Paryžiaus ir Bodlero, o pasakojimais apie Stalino laikų baisumus galbūt dar ir galima nustebinti kokį nelabai istorijoje susigaudantį vakarietį.

Bet tas močiutės gyvenimas! Ir dar taip papasakotas! Neįmanoma likti abejingu. Anūkas, nors, atrodo, visiškai užsisvajojęs ir paskendęs visai neberniokiškose romantiškose svajose, bet po trupinėlį ima ir sulipdo tą sunkų, įspūdingą, nepamirštamą savo močiutės gyvenimo portretą. Žiūrėdamas nuotraukas, klausydamas pasakojimų, eidamas kartu pasivaikščioti… Ir papasakoja mums. Tarsi nejučia, žiūrinėdamas nuotraukas ar skaitydamas laikraščio iškarpas, ima ir perkelia mus į prieškarį, karą, pokario laikus. Ten, kur jo senelė: Neji prie Senos, Bucharą, Saranzą. Ten, kur ir senelę visą gyvenimą lydėjęs prancūziškasis laikraščių iškarpų lagaminas.

Vaizdavausi juodai apsitaisiusią moterį labai ankstų niūrios žiemos rytą įžengiančią į pasienio miestelį. Jos apsiausto apačia padrabstyta purvais, stora skara prisigėrusi miglos. ji pastumia kavinės duris siauros miegančios aikštės kampe, įsitaiso prie lango šalia radiatoriaus. Šeimininkė jai atneša puodelį arbatos. Ir, žvelgdama pro langą į tylius namų fasadus su stogeliais, moteris patyliukais sušnabžda: „Tai Prancūzija… Aš sugrįžau į Prancūziją. Po… po ištiso gyvenimo.“ (psl. 238).

Gera knyga. Kiekvienas neabejotinai ras ką nors sau.