Maja Lunde. Vandens istorija.

Maja Lunde. Vandens istorija.

LUNDE, Maja. Vandens istorija [romanas]. Iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė. Vilnius: Tyto alba, 2018. 334 p.

– Kieno tai nuosavybė?
– Nežinau… greičiausiai tų, kuriems priklauso žemė.
– Bet kodėl kažkam gali priklausyti vanduo?
– Ką turi galvoje?
– Kaip kažkam gali priklausyti tai, kas teka savais keliais?

Bičių istorija labai patiko, tad iš karto perskaičiau ir antrąją norvegų autorės tetralogijos knygą. Šį kartą – apie pasaulį be vandens. Tiksliau, jo dar yra. Kol kas. Bet panašu, kad sausra ir dykumos vis labiau užkariauja Žemę. O kas bus toliau?

Tas „kas bus toliau“ man patiko labiausiai. Kas bus? Juk niekas nežino. Kaip ir knygos herojai. Tiesa, jų mažiau, nei Bičių istorijoje, gal todėl knyga atrodo lėtesnė. Bet tai joks minusas. Taigi, kas bus toliau? Gal tą žino mūsų amžininkė Signė? Ji – kovotoja, gamtos ir Norvegijos ledynų saugotoja, stipri ir rankų nenuleidžia. Dabar tokie ekologijos fanatai, kurie vietoje žodžių imasi veiksmų atrodo mažų mažiausiai keistoki, ar ne? Kaip ir Signė.

O gal daugiau žino tėtis su maža dukrele. Jam tenka bandyti (iš)gyventi kažkur Prancūzijos dykumose. Vildamasis, kad dingusi žmona su sūneliu atsiras, jis pamažu traukia į šiaurę. Ten, kur yra vandens. Ar jis ką nors daugiau žino? Kas bus toliau?

Labai patiko. Kaip ir minėta Bičių istorija. Patiko tie tarsi nepastebimi nutylėjimai. Patiko, nes tekstas labai lengvas, jį malonu skaityti. Patiko intriguojantis siužetas ir tas klausimas – o kas bus toliau? Ar kas nors žino?

Pasigūglinau. Jau parašyta trečioji knyga, kurios tema dar įdomesnė už šių dviejų. Labai norėčiau paskaityti. Kada galima tikėtis?

Maja Lunde. Bičių istorija.

Maja Lunde. Bičių istorija.

LUNDE, Maja. Bičių istorija [romanas]. Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė. Vilnius: Tyto alba, 2017. 408 p.

Ir tada, pagaliau, ji tampa bite rinkėja. Išskrenda viena, yra laisva, sparnelių nešama nuo augalo prie augalo, renka saldų gėlių nektarą, žiedadulkes ir vandenį, kilometras po kilometro. Ji čia viena, bet vis tiek – bendruomenės dalis. Viena yra niekas, maža, nereikšminga dalelė, bet kartu su kitomis – viskas. Nes kartu jos yra bičių šeima.

Knyga, kurią sunku įterpti į kokius nors rėmus. Tai ne istorinis, ne fantastinis, ne koks įtempto siužeto romanas. Tai – viskas kartu. Galima galvoti, kad tai ekologinė distopija ir taip, tai mane labiausiai ir domino. Trys skirtingi laikmečiai, trys skirtingos istorijos. Ir bitės, kurios, bet kokiu atveju, yra didžiausios herojės.

Labai patiko. Ir ne, šį kartą visai ne distopinė linija, o pats knygos siužetas, skirtingi veikėjai, skirtingi laikai, skirtingos nuotaikos, skirtingi pasakojimai. Ateities perspektyvos nėra džiuginančios, ir tai ne kokie ten tolimi laikai, kažkada negreitai, ateityje. Ne, tai jau visai netrukus, jei pasaulyje ims ir dings visos bitės.

O tai ne juokais gąsdina. Tikrai retai kada pagalvoju, kokios jos reikalingos ir kokį svarbų dirba darbą. Ir labai įdomu – jei ne ką nutuoki apie bites, romanas tampa ir šiek tiek pažintiniu – įdomu šiek tiek kilstelti (bent virtualiai) avilio dangtį ir pažvelgti vidun. Į skaitytinių knygų sąrašą traukiu ir Laline Paull romaną Bitės ir nedvejodama imuosi antrosios tetralogijos knygos „Vandens istorija“.

Pasisukau į greta stovintį avilį. Laka, avilio anga, buvo pasukta į kitą pusę, todėl jų nemačiau, bet nereikėjo nieko matyti, kad suprasčiau, kas manęs laukia, nes buvo pernelyg tyku.
Erkučių pėdsakų nebuvo. Taip pat ir ligų. Jokių kapinių, jokių žudynių, jokių negyvų kūnų.
Tiesiog apleista.
Motinėlė lygiai taip pat beveik viena.
Sugniaužė krūtinę, suskubau uždėti dangtį.
Atidariau kitą.
Greitosiomis nuimant dangtį mano rankose degė viltis.
Bet ne. Tas pats.
Atidariau kitą.
Tas pats.
Kitą.
Kitą.
Kitą.
Pakėliau akis.
Apžvelgiau visus avilius, išsibarsčiusius nelygiais tarpais. Mano aviliai. Mano bitės.
Dvidešimt šeši aviliai. Dvidešimt šešios bičių šeimynos.