Lazdynų Pelėda. Klajūnas.

Lazdynų Pelėda, (1977). Klajūnas. Vilnius: Vaga, 240 p.

Perskaičiau dar vieną Lazdynų Pelėdos apysakų ir apsakymų knygą. Nors šį kartą nebe vaikams, jau labiau suaugusiems, bet tokią pat liūdną. Tiesa, dalis apsakymų buvo jau mano skaityti, iš vaikiškosios serijos. Turiu pasakyti, kad jie man netgi labiau patiko, jie tokie paprasti, bet nuoširdūs ir tikrai labai jau už širdies griebiantys.

Apysakos ir netgi pirmuoju lietuvišku romanu laikomas „Klajūnas“ man pasirodė kiek per daug ištęstos, per daug tas pats per tą patį: tos pačios šnekos, ištęsti aprašymai. Tikriausiai autorė norėjo labai vaizdžiai parodyti to meto situaciją, o gal jau aš jau per daug gerai susidariau tą vaizdą, nes skaitau iš eilės jau antrą knygą… Tačiau perskaičiusi apysaką „Ir pražuvo kaip sapnas“ vis dėlto turėjau pripažinti, kad šis kūrinys geras ir tikrai labai geras. Nepaisant visų autorės ilgų išvedžiojimų ir  kalbų pradžioje, apysaka mane sukrėtė. Žinoma, aš šią apysaką jau buvau kažkada ankščiau skaičiusi, o ir tragizmas būdingas visiems Lazdynų Pelėdos kūriniams, bet šiame vaizduojamos nebe alkanų ir nemylimų vaikų ašaros. Apysakoje, kuriai net pavadinimas labai tiksliai parinktas, nuo dvarininkių kenčia valstiečiai, iš kurių atimamas paskutinis žemės sklypelis. „- Buvo laimužė, buvo, ir pražuvo kaip sapnas! (psl. 168)“ liūdnu nupuolusiu balsu kartoja iš namų išvarytas senukas Juozas ir nejučia susimąstai, koks svarbus kiekvienam žmogui savas kampas, savi namai, sava žemė.

Nors daugumoje knygos kūrinių mirtis – įprastas finalas, bet keletas buvo ir linksmų, beveik anekdoto stiliaus. Apsakyme „Prašmatnus kaimynas“ kaimynai gelbsti vienas kitą nuo griežtos žmonos, o „Piršlybose“ draugai padeda vienas kitam susirasti pačią…

Gera knyga kiekvienam, mėgstančiam lietuvių literatūrą.

Lazdynų Pelėda. Stebuklingoji tošelė.

Lazdynų Pelėda, (1982). Stebuklingoji tošelė. Vilnius: Vaga, 227 p.

Šimtasis tinklaraščio įrašas atiteko Lazdynų Pelėdos apsakymų rinkiniui. Lazdynų Pelėda – tai dvi seserys rašytojos: Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė. Daugiausia rašė Sofija, Marijos kūrybą sesuo vertė į lietuvių kalbą ir taip pat skelbė Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu.

Rinkinyje „Stebuklingoji tošelė“ surinkti geriausi apsakymai moksleiviams apie sunkų varguomenės vaikų ir ne tik vaikų gyvenimą. Vaizduojamas ne tik materialinis nepriteklius (šaltis, badas), bet ir moralinės skriaudos (nuoskaudos, patyčios, vienatvė), viltis kada nors gyventi geriau. Ne veltui ir sutapimas su šimtuoju įrašu, nes įvykiai vyksta maždaug prieš 100 metų. Tuomet dar ne visi kalbėjo lietuviškai (juk ir sesuo viena rašė lenkiškai), kaimuose klestėjo dvarai, žmonės buvo nemokyti ir neraštingi. Tačiau, visai kaip ir šiandien, net ir skurdžiausiai gyvendamas, kiekvienas svajojo apie šiltus namus, mylimus artimuosius, geresnę ateitį. O kai kurie ilgėjosi dar daugiau:

Nepaprastas tas švilpesys, dėl to ir bijo jo žmonės: ligi kas jo pasiklauso, amžinai nelaimingas tampa: liūdna jam lieka pasauly, nuobodu tarp savųjų; širdyje pabunda keisti troškimai, ilgesys, ir pradeda svajoti apie tai, ko šiame pasauly nėra, ko gyvenimas duoti negali, apie ką niekas dar nieko nežino… Toks žmogus pasidaro lyg pamišęs: kas valanda jam liūdniau, kas valanda blogiau; ir vargsta taip bėdina svajotojo širdis, kol baltasis mirties angelas nepadės ant jos savo šaltosios rankos ir nenuramins gyvenimo kančių. Tačiau šitie nelaimingieji nesigaili nustotosios ramybės, nes ramybe gali vien kirminas pasitenkinti, ne žmogus… (psl. 74, apsk. „Stebuklingoji tošelė“).

Skaityti apsakymus labai lengva ir įdomu, atrodo, tema panaši, bet veikėjai labai įvairūs. Kai kurie apsakymai net labai graudūs („Motulė paviliojo“), ir, nors parašyti prieš šitiek laiko, pataiko tiesiai į skaitytojo širdį.

Ko ne lietuviškoji Picoult?…