Camilla Läckberg. Pamokslininkas.

Camilla Läckberg. Pamokslininkas.

LÄCKBERG, Camilla. Pamokslininkas [romanas]. Iš švedų k. vertė Vytenė Muschick. Vilnius: Tyto alba, 2012. 376 p.

Po dviejų valandų atsilošė ir nusivylęs šveitė rašiklį į sieną. Jokio pranešimo apie dingusią moterį, kuri bent iš tolo panašėtų į žuvusiąją. Ir ką dabar daryti?

Internetas sako: pasidžiauk, pasidžiauk, kol gali, daugiau tos autorės knygų lietuviškai nebeskaitysi. O parašiusi ji tai ne vieną detektyvą. Daug. Ir dar bent kelis, kuriuose mįslingas mirtis ir jų aplinkybes narplioja Patrikas Hedstriomas. Toks detektyvas iš ramaus ir jaukaus miestelio Fjelbaka, kuriame, rodos, galima tik ilsėtis ir atostogauti.

Bet, kaip pasirodo, trenktų maniakų būna ir ten.

Patiko. Ledo princesę skaičiau, koks bus stilius maždaug nujaučiau. O toks man tinka. Niekur neskubam, veiksmas vyksta tykiai ramiai, kraujais nesitaškom. Bet intrigų ir mįslių užtenka. Ir personažai – visi tokie tinkamai sukurti, siužetas apmąstytas, nebanalus. Pabaiga kaip ir aiški, bet puslapių ne per daug. Tiesiog malonu skaityti lėtą detektyvą ir tiek

Nežinau, bet matyt skubantiems lietuviams toks stilius netiko. Gaila.

Camilla Läckberg. Ledo princesė

LACKBERG_PRINCESELÄCKBERG, Camilla. Ledo princesė [romanas]. Iš švedų k. vertė Giedrė Žirgulytė. Vilnius: Tyto alba, 2011. 362 p.

Nes ką būtų pasakę žmonės. (psl. 305).

Būna laikas klasikai, būna laikas šiuolaikinei literatūrai, būna laikas fantastikai. Būna laikas ir detektyvams. Skandinaviškiems. Kaip man dabar.

Kažkada skandinaviškus detektyvus vertinau įtariai (na, nepatiko man ta mergina su tatuiruotėmis), bet matomai nuomonę reiks keisti. „Ledo princesė“ atitiko visus mėgstamiausių detektyvų kriterijus. Mirčių nedaug. Autorė nesimėgauja aprašinėdama sadistų – maniakų kasdienybę ir aukų kankinimų būdus. Veikėjai kasdieniški, ne kokie supermenai. Niekas niekur nelekia: tyrimas vyksta pamažu. Vieni spėja įsimylėti, kiti – išsiskirti, dar kiti – supykti, susitaikyti, nusivilti ir pagalvoti, ką pasakys kaimynai.

Kažkada skaičiau tokį nelabai tradicinį detektyvą Johan Theorin „Prieblanda“. „Ledo princesė“ panaši – lėta, rami, iki pat atomazgos įdomi knyga.

 Skandinaviškų detektyvų mada neaplenkė ir manęs.