Herman Koch. Griovys.

Herman Koch. Griovys.

KOCH, Herman. Griovys [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 304 p.

Žinojau, dėl ko taip yra: mano juslės buvo iki kraštutinumo įtemptos, viską girdėjau ir mačiau, iš mažiausio savo žmonos elgesio pasikeitimo bandžiau nuspręsti, ar mano blogiausi įtarimai turi pagrindą.

Vasaros autorius. Neabejotinai. Vakarienė patiko. Vasarnamyje buvo dar geriau. Tai ko gi laukti? Šokam per Griovį!

Tik va, ar peršoks jį Robertas Valteris, Amsterdamo meras? Jis moka bendrauti su žurnalistais, jam sekasi kalbėtis su rinkėjais, jis žino, ką kada ir kaip sakyti, jam nesunku visokiausiose situacijose rasti tinkamus žodžius. Bet, panašu, jam nelabai sekasi susigaudyti savo paties mintyse. Ypač tose, kurios kyla, pamačius linksmą istoriją pasakojantį savo pavaduotoją. Ir linksmai besijuokiančią savo paties žmoną. Kodėl gi jiems abiems taip linksma?

Viskas. Tai yra viskas, ko autoriui reikia. Ir štai, dar viena puiki istorija. Ai, dar reikia šiek tiek sarkazmo, jumoro, užuominų ir nutylėjimų. Reikia pakvailinti skaitytoją, pavedžioti už nosies, pamankštinti jojo smegenis. Reikia ir dar kelių intrigėlių, jei skaitytojui pabostu pavydusis Robertas. Jis juk dar ir tėvas. Ir draugas. Ir sūnus. Bet pirmiausia jis vyras, žmonos, kurios vardas Silvija ir kuri per Naujametinį vakarėlį per garsiai juokėsi.

Puiku. Dabar greitai suskaičiavau – autorius parašęs devynis romanus. Ar skaityčiau kitus? Neabejotinai. Visos trys perskaitytos istorijos juk buvo puikios.

Bet aš jai atleisčiau. Jau dabar jai atleidau, į ją žiūrėdamas, į jos vienas į kitą trinamus nykščius, ant veido krintančius plaukus. Kai kas būtų neatitaisomai sugadinta, įtrūkis vazoje, prie kurios tu labai pripratęs ir neįstengi išmesti laukan. Vaza ir įtrūkis visada liks matomi, kasdien matyčiau ją stovint ant stalo, kaskart vis su kitomis gėlėmis, bet įtrūkis liktų tas pats. Jau dabar žinojau, ką daryčiau, kad įstengčiau gyventi su įtrūkiu. Būčiau dėkingas. Dėkingas, kad nukritusi vaza nesudužo į šukes ir nebuvo išnešta su šiukšlėmis. Taip ir dažniau darydavau, kaip žmonės ar aplinkybės prieš mane susimokydavo. Kartais pusę nakties gulėdavau be miego dėl pavydo paakintos bendrapartiečio pastabos. Bendrapartiečio, kuris niekada – tikrai niekada – nesugebėtų tapti tokio miesto kaip Amsterdamas metu. Ne, ką aš šneku, netgi užkampio savivaldybės su keturiais šimtais gyventojų prie pat Vokietijos sienos metu. Niekada, nei dabar, nei kitame gyvenime.

Virdamas iš pykčio galvodavau, kaip suvesčiau sąskaitas su bendrapartiečiu. Kaip per ateinantį susirinkimą padaryčiau netiesioginę užuominą, netiesioginę, bet mirtiną.

Ir tada staiga. be aiškaus perėjimo, prisimindavau tai, ką turiu. Savo vienintelį tikrą ir brangiausią turtą. Žmoną. Dukterį. Silviją. Dianą. Klausydavausi žmonos kvėpavimo, girdėdavau savo dukterį, šeštą ryto grįžusią namo iš pasilinksminimo, apačioje kuičiantis virtuvėje. to pakako. Tam priešpastatytas bendrapartietis keletą sekundžių regėdavosi tik apgailėtinas, o kitą akimirką jau būdavo išnykęs iš akiračio.

Taip, šitaip aš pasielgčiau. Prispausčiau prie savęs vazą, atsukęs į save įtrūkį, kad niekas negalėtų jo pamatyti.

Herman Koch. Vasarnamis su baseinu.

Herman Koch. Vasarnamis su baseinu.

KOCH, Herman. Vasarnamis su baseinu [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 360 p.

Mačiau labai aiškiai. Judesį galima paaiškinti tik vienaip. Ralfas Mejeris mano dukteriai kažkuo grasino. Jis grasino kažką padarysiąs. Kažką, ką jau buvo padaręs anksčiau. Viskas juokais. Pamerkiant akį. Bet vis dėlto.

Oi. Kaip sunku iš prabangaus restorano patekti į šeimos gydytojo kabinetą! Tokio gydytojo, kuriam pacientai sukelia ne pačias geriausias mintis, o prisiliesti prie jų kūnų yra koktu. Pamažu ir man tapo sunku skaityti apie tuos nuogus, ligų ar šiaip ne visai sveiko gyvenimo subjaurotus kūnus. Ir kaipgi autoriui pavyko taip įtaigiai viską parašyti!

Taigi, yra šeimos gydytojas Markas Šloseris ir jo šeima – žmona Karolinė ir dvi dukterys. Yra jo pacientas – garsus aktorius Ralfas Mejeris. Dar yra vasarnamis ir baseinas. Ir tai jau yra pakankamai daug medžiagos, kad šis olandų rašytojas sukurptų dar vieną įspūdingą ir pritrenkiantį romaną.

Labai patiko. Kai kurios vietos gal ir kiek keistokos. Keista pasaulį matyti šeimos gydytojo akimis. Keista stebėti besiilsinčius atostogautojus ir ne visada logiškus jų poelgius. Įdomi aktoriaus žmonos Juditos pozicija. O dar įdomesnė – jos mamos. Kaip, kas, kodėl? Programa „Dar vieną skyrių. Ir dar….“ veikia pilnu rėžimu. Puiku. Atostogos vasarnamyje gal dar net geresnės už vakarienę restorane.

Ir kuo gi dar gali nustebinti „Griovys“?

Kartais mintyse atsukame savo gyvenimą atgal norėdami pasižiūrėti, kuriame taške dar būtume galėję suteikti jam kitą kryptį. Bet kartais visiškai nėra ką atsukti – tu ir pats dar nežinai, kas vyksta, bet juosta dabar sukasi tik į priekį. Norėtum sustabdyti vaizdą… Štai, – tari pats sau. – Jeigu štai tada būčiau ką kitą pasakęs… ką kitą padaręs.

Tą vakarą nuvažiavau į paplūdimį. O kai grįžau, buvau jau kitas žmogus. Ne kelioms valandoms ar dienoms, ne – visam laikui.

Ant tavo kelnių atsiranda dėmė. Ant tavo mėgstamų kelnių. Išskalbi kelnes dešimt kartu iš eilės devyniasdešimties laipsnių temperatūroje. Trini, brūžini, gremži. Pasitelki sunkiąją artileriją. Baliklius. Šveitimo kempinėles. Bet dėmė neišnyksta. Jeigu per ilgai trinsi ir gremši, tai toje vietoje daugių daugiausia rasis kas nors kita. Vieta, kurioje medžiaga bus plonesnė ir blyškesnė. Toji blyški vieta yra priminimas. Dėmės priminimas. Dabar gali pasielgti dvejopai. Gali išmesti kelnes arba likusį gyvenimą vaikščioti su prisiminimu apie dėmę. Bet blyškioji vieta primena tau ne tik dėmę. Ji primena ir laiką, kai kelnės dar buvo švarios.

Jeigu suki ir suki atgal, galiausiai tau prieš akis vėl atsiranda švarios kelnės. Dabar jau žinai, kad jos neliks švarios. Suprantu, kad visą likusį gyvenimą taip ir atsukinėsiu. Ar štai tada? – kiekvienąsyk klausinėsiu savęs. – Ar dar ankščiau?.. Štai tada? Sustabdau vaizdą.

Štai čia dar švaru.

O čia jau nebe.