Karoline Kepnes. Paslėpti kūnai.

Karoline Kepnes. Paslėpti kūnai.

KEPNES, Caroline. Paslėpti kūnai [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

Atidarau duris, ji klūpi vonioje ir gūžiasi. Liūdna katė. Vargšas kačiukas. Jos veidas lyg gumulas iškramtytos gumos. Visas džiaugsmas dingęs. Kadaise ji pati sudaužė sau širdį, o be širdies neįmanoma tapti geresnei.

Sveikas, Džo! Niujorke buvo ganėtinai reikalų, nenuostabu, kad iškeliavai į vakarus. Juk čia taip pat yra ką veikti.

Tai „kultinės“ knygos TU ir serialo tęsinys. Džo gyvenimas, matyt, buvo toks populiarus, kad nusipelnė tęsinio. O tęsinys…. Ieškodama kokios vieno sakinio citatos, galinčios apibūdinti knygą, niekaip negalėjau nieko tinkamo rasti. Arba Džo lovoje, arba lovoje, arba lovoje… Tas Džo Persekiotojo vaidmuo buvo gerokai prigesęs. Iki tam tikros vietos, kada vėl reikėjo gelbėti kitų žmonių gyvenimus arba savo kailį. Juk kas kitas viską sutvarkys, jei ne Džo.

Knyga ir tokia pati, ir kitokia. Tai tęsinys, ir gal neverta jos lyginti su pirmąja. Personažas jau žinomas, jo stilius – taip pat. Pirmoji knyga dėl to gal ir buvo įdomesnė, Džo buvo paslaptingesnis, ne taip nuspėjamas, kaip antroje. Tačiau keletas siužeto posūkių ir, žiūrėk, vėl įsitrauki, nebemaišo net jau tikrai atsibodusios erotinės scenos.

Ar reiks ir trečios dalies? Galbūt. Nuspręs skaitytojai ir serialo žiūrovai.

Caroline Kepnes. Tu.

Caroline Kepnes. Tu.

KEPNES, Caroline. TU [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2019. 448 p.

Užeinu į šalią knygyno esančią kampinę parduotuvėlę, ne tokią dailią, kaip taviškė, nusiperku gumines pirštines ir žemės riešutų aliejaus, o tada užsuku į Dean & DeLuca latės su sojų pienų. Grįžtu į knygyną ir į latę su sojų pienu įpilu gerą arbatinį šaukštelį žemės riešutų aliejaus. Bendžis meluoja apie viską. Apie alergiją žemės riešutams tikriausiai irgi melavo, bet kas žino? Galbūt man pasiseks.

Uch. Šmėžavo, šmėžavo ta knyga internetuose, kol neiškentusi ėmiau ir perskaičiau. Dar tas raudonas Netflix logotipas suviliojo… Nors dabar serialo žiūrėti tikrai nebesinori – yra ir įdomesnių istorijų.

Didžiausias nusivylimas – ne knyga. Didžiausias nusivylimas – tai mano mylimiausio rašytojo žodžiai ant viršelio „Hipnotizuojamai šiurpus trileris“. Ei, kas jau kas, bet Stephen King juk turėtų žinoti, ką reiškia žodžiai „hipnotizuojamai“ ir „šiurpus“. Turėtų… Bet kokiu atveju Stephen King ir jo kūrybai knygoje skirta tikrai nemažai dėmesio.

Turim reikalų su Persekiotoju. Ne, ne tuo anoniminiu, apie kurio egzistavimą net neįtari. Persekiotojas tau gerai pažįstamas, su juo bendrauji kasdien, kažką veiki, kažką darai… Tik nenutuoki, kad apie tave jis žino viską: ką mėgsti, ko ne, kokius laiškus kam rašai, ką planuoji, ką galvoji ir visus kitus dalykus, kurių garsiai gal net niekada nebuvai ištarusi. Gal nebūtų labai baisu, jei tas perdėtas dėmesys tuo ir pasibaigtų. Bet ne….

Šiaip knygos pliusas, kad pasakotojas ir yra tas Persekiotojas. Tai reiškia, kad skaitai, įsijauti į jo gyvenimą, kasdienybę, ir kaip jam pačiam viskas atrodo normalu ir aišku. Žmogus kaip žmogus. Tik gal kai kurie poelgiai nelabai žmogiški. Tada pradedu galvoti apie autorę, kaip reikia sukurti tą blogiečio personažą, kiek reikia įsijausti į jo mintis ir pasaulio suvokimą. Autorei pavyko. Bet, tikriausiai nereikia net sakyti, kad tam pačiam Stephen King tai padaryti pavyksta šimtą kartų geriau, savaime suprantama.

Perskaičiau gana įdomiai, neprailgo, nors tos visos erotinės fantazijos ir „tada baigiau taip smarkiai“ gerokai įkyrėjo. Bet pats stilius, kaip galima būtų laukti iš tokios knygos, tikrai nėra prastas, pakankamai sodrus, sklandus, yra visokiausių pasvarstymų, kas yra blogai ir panašiai. Tad užskaitau ir nieko nelaukusi imuosi tęsinio.