Cara Hunter. Arti tiesos.

Cara Hunter. Arti tiesos.

HUNTER, Cara. Arti tiesos [kriminalinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

Ketinu tai pasakyti dabar, kol dar nepradėjome. Jums gali nepatikti, bet patikėkite, man teko tai daryti daugiau kartų, nei norėčiau prisiminti. Tokiu atveju – vaiko atveju – devynis kartus iš dešimties kaltas būna kas nors iš artimos aplinkos. Šeimynykštis, draugas, kaimynas, bendruomenės narys. Neužmirškite to. Kad ir kokie nuliūdę jie atrodytų, kad ir kaip tai būtų nepanašu į tiesą, jie žino, kas tai padarė. Gal nesąmoningai, gal ne iš karto, bet žino.
Jie žino.

Vis dar tebesu skeptiška tų populiariųjų kriminalinių trilerių atžvilgiu. Paskutiniu metu skaičiau jų tikrai daug, ir, tiesa pasakius, jau šiek tiek atsibodo. Visi jie ankščiau ar vėliau supanašėja. Taigi, kuo šis kitoks?

Beveik niekuo. Autorė manipuliuoja jautria tema – dingo maža mergaitė. Tiesiog taip – tėvų, artimųjų, kitų vakarėlio dalyvių akivaizdoje – ėmė ir dingo. Ir nei vienas liudininkas negali pasakyti nieko gero, nieko konkretaus. Nieko, kas gali padėti surasti mažą vaiką. Laikas šiuo atveju skubina – pirmosios 48 valandos gyvybiškai svarbios. Gal keista, gal ir ne, bet darbą trukdo ir apsunkina ne kas kitas, o… tėvai.

Pradžia buvo nuobodi. Esamasis laikas labai balansuoja ties banalumo riba, bet gerai jau gerai, čia tiesiog paprastas eilinis detektyvas. Kartelę leidžiu dar žemiau. Maždaug nuo vidurio visai įsitraukiau. Tai tas paaiškėja, tai anas. O kuo toliau, tuo įdomiau. Detektyvas inspektorius Adamas Folis, kaip jau įprasta beveik visose panašiose knygose, psichologiškai gerokai aplaužytas, bet autorė į asmeniškumus daug nesileidžia. Tai pirmoji serijos knyga ir, tikėtina, intriga kuriama kitoms dalims. Kol kas noru jas perskaityti netrykštu – iki gero trilerio pritrūko ir įtampos, ir tempo. Bet autorės nenurašau – matysim, kas bus toliau.