Citatos [26]

Peter Høeg. Dramblių prižiūrėtojų vaikai.

Norėtum susidraugauti su dramblių prižiūrėtojų? Tuomet įsitikink, ar užteks vietos ir drambliui. Sena indų patarlė. (psl. 7).

Aš radau duris, vedančias iš kalėjimo į laisvę, ir rašau tam, kad jas parodyčiau jums. (psl. 11).

Niekada ne vėlu turėti laimingą vaikystę. (pls. 21).

Tačiau Tiltė sako, kad sunkumų nėra, yra tik įdomūs iššūkiai. (psl. 22).

Jeigu ir pametė, taria Tiltė, tai negalėjo būti vertinga. Vienintelis vertingas turtas, kurį turi mūsų tėvai, esame mes. (psl. 186).

Daugelis didžiųjų pasaulio religijų atstovų laikosi požiūrio, kad tiesiog ramiai atsilošus krėsle daug kas susitvarko savaime, ir šiai mokyklai mudu su Tilte simpatizuojame… (psl. 252).

Tau keturiolika, sako jis. Techniškai vertinant,  tu vaikais.
  Bet mano siela sena. Ir aš žvelgiu giliai. (psl. 336).

Peter Høeg. Dramblių prižiūrėtojų vaikai.

Drambliu priziuretoju vaikaiHØEG, Peter. Dramblių prižiūrėtojų vaikai [romanas]. Iš danų k. vertė Rūta Poškutė-Andreikienė. Vilnius: Tyto alba, 2012. 413 p.

Tačiau Tiltė sako, kad sunkumų nėra, yra tik įdomūs iššūkiai. (psl. 22).

Tokiu iššūkiu tapo man ir ši knyga.

Vaikystėje skaičiau tik realias knygas. Apie realius veikėjus, realią aplinką ir realius nuotykius.

Bet tarp gausybės turėtų knygų, kartais pasitaikydavo viena kita ir kitokia, dabar jau su atmintyje nusitrynusiais viršeliais ir pavadinimais, kurias kartais pavartydavau ir stebėdavausi jų į jokią, net vaikišką logiką netelpančiais pasakojimo vingiais, išprotėjusiais herojais, dar labiau išprotėjusiais piešiniais…

Būtent toks jausmas iš vaikystės ir apima skaitant knygą. Ir, nors jau seniai žinau visokių gudrių terminų apie perkeltines prasmes, neapleidžia tas keistas jausmas, kad skaitau, kaip ir tada prieš daugelį metų, kažkokį išprotėjusio veiksmo pasakojimą, su dar labiau išprotėjusiais herojais, tik be išprotėjusių paveiksliukų. Ir keisčiausia, kad kaip ir tuomet, tekstas atrodo lygiai toks pats nerealus ir netikras. Dar daugiau, mėgstu skaityti knygas apie vaikus ir jaunimą, bet šioje – jie atstumiantys, nevaikiški, jų išmintis – senių. O tada jau negelbėja nei veiksmo pilnas siužetas, nei daniški juokeliai.

Nei šiokia, nei tokia šioji knyga. Nei jaunam pasiūlyti, nei senam paduoti.