Citatos [15]

Sara Gruen. Vanduo drambliams.

Kai tau penkeri, žinai savo amžių mėnesio tikslumu. Net peržengęs dvidešimtį gerai žinai, kiek tau metų. Sakai, kad tau dvidešimt treji ar dvidešimt septyneri. Bet kai sukanka trisdešimt, nutinka keistas dalykas. Kiek jums metų? O, man… ir staiga nutyli. Ruošiesi pasakyti, kad tau trisdešimt treji, bet nepasakai. Mat tau trisdešimt penkeri. Pradedi rūpintis, ar tai ne galo pradžia. Žinoma, kad tai, bet kol su tuo susitaikysi, praeis keli dešimtmečiai. (psl. 16).

Amžius – baisus vagis. Kai atrodo, kad jau pagavai gyvenimą už rankos, amžius išmuša žemę iš po kojų ir sustabdo tave. Jis atneša tau skausmus, aptemdo protą ir tyliai vėžiu numarina tavo žmoną. (psl. 25).

Prisimenu, kaip paskutinį kartą išvažiavau iš namų, bejėgis, kaip vežamas pas veterinarą katinas. Kai mašina pradėjo važiuoti, mano akys prisipildė ašarų, todėl negalėjau žiūrėti atgal.
Tai ne senelių namai, įtikinėjo jie, tai specialūs būstai su aptarnavimu – supranti, pažangūs? Tau padės tik tiek, kiek reikės, o kai pasensi…
Šitoje vietoje visad nutildavo, lyg tai man sutrukdytų pačiam logiškai užbaigti mintį.
[…]
Vis dėlto mano šeimos nariai, nors ir pasiryžę daug ką nuo manęs slėpti, visada mane lanko. Kad ir kas nutiktų, kas nors ateina kiekvieną sekmadienį. Ir kalba, kalba, kalba apie tai, koks puikus (šlykštus, neblogas) oras, ką jie veikė per atostogas, ką valgė pietums, o kai išmuša penkias, su palengvėjimu pasižiūri į laikrodį ir išeina.
[…]
Mano banalybės jų nedomina, negaliu jų už tai kaltinti. Visos mano istorijos pasenusios. Na ir kas, kad galiu papasakoti tai, ką pats mačiau – apie ispanišką gripą, pirmuosius automobilius, pasaulinius karus, šaltuosius karus, partizaninius karus, žemės palydovus – dabar tai senovės istorija. O ką dar galiu pasiūlyti? Man daugiau nieko nebenutinka. Tokia senėjimo realybė; manau, kad čia ir yra esmė. Aš dar nepasirengęs pasenti.
Bet nėra ko skųstis, šiandien juk cirko diena. (psl. 137-138).

Spektaklis jau baigėsi, velniškai geras spektaklis, nors ne toks didingas, kaip brolių Benzinių ar Ringlingo, bet to nė negalėjo būti. Tam reikia traukinio. (psl. 384).

Sara Gruen. Vanduo drambliams.

Gruen S. (2009). Vanduo drambliams. Vilnius: Tyto alba, 393 p.

Kada paskutinį kartą buvote cirke? Jeigu neseniai ir buvote, tai spektaklis tikriausiai buvo ne toks didingas, kaip tikro cirko. Nes tikram cirkui reikia traukinio. Traukinio, kuris atvežtų ne tik didelį pulką artistų, bet ir dar didesnį žvėryną. Ir žinomą, dramblius.

Knyga tai sakyčiau labai paprasta. Sudėta tarsi iš dviejų dalių: dabarties ir praeities prisiminimų. Ir jei ne veiksmas ir mintys dabartyje, knyga būtų netgi elementari (įsimylėjo, kentėjo… ir pan.). Beveik įdomiau skaityti autorės pabaigos žodį, kuriame pasakojama, iš kur gautas vienas ar kitas faktas apie cirką, ar kokius nors straipsnius apie knygos kūrimą. Bet dėl tikrai didelio šrifto (jis tikriausiai turėjo kompensuoti originalių nuotraukų nebuvimą) ir tikrai gerų kai kurių minčių, knyga tokia įtraukianti ir labai tinkama kokiam savaitgalio poilsiui. Manęs labai nenuvylė. Net užsirašiau keletą ištraukų, iš pasakojimo, vykstančio dabartyje, žinoma.

Taigi, jei neprisimenate, kada buvote cirke, gal laikas paskaityti šią knyga?