Kenn Follett. Vakaras ir rytas.

FOLLETT, Ken.Vakaras ir rytas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka. Vilnius: Balto, 2022. 738 p.

Romano „Žemės stulpai“ prišistorė.

Myliu tave labiau už gyvenimą.

Pirmas sakinys: Edgaras patyrė, kaip sunku būdrauti visą naktį, net jeigu tai pati svarbiausia naktis gyvenime.

Ši knyga turi tik vieną tikrą minusą – yra labai stora ir sunki. Skaityti atsigulus – tikras iššūkis. Bet ko tik nepadarysi dėl geros istorijos. Net jei reikės skaityti prie stalo.

Džiaugsmas istorinių romanų mėgėjams. Seniai, labai seniai…. Tamsieji laikai, kai dabartinis pasaulis savo amžių skaičiavo dar tik triženkliu skaičiumi. Kas ten žino, kaip ten kas buvo, kokie žmonės ir kaip jie gyveno? Bet kam tada reikalinga fantazija? Autoriui jos netrūksta. Tuo labiau, kad viskas visada sukasi apie meilę.

Yra tokia nebloga istorinė knyga „Žemės stulpai“ – apie žmones, gebėjusius pastatyti, rodos, tuo laiku protu nesuvokiamai didingus statinius. Rašo, kad čia priešistorė. Gerai. Visiškai neatsimenu „Žemės stulpų“ siužeto, bet nesvarbu. Vienos šeimos gyvenimą pakeičia vikingų antpuolis. Vienam broliui – Edgarui – ypatingai skaudu, nes jo visi tokie gražūs planai subyra į šipulius. Bet laikas eina, jo laukia nauji iššūkiai, nauji susitikimai, naujos meilės. Ir šaunu, kad tame kažkada 997-aisiais egzistavusiame pasaulyje galiu pasižvalgyti ir aš.

Labai, tikrai labai patiko. Aišku, jei labai norisi, kabinėtis galima. Prie kartais nuspėjamo siužeto, girdėtų situacijų, visažinio Edgaro, banalios meilės…. Bet tai visiškai, visiškai nesvarbu. Džiaugiuosi, kai randu įtraukiančią, istorinę, nuotykinę knygą. O jei viskas viename? ir jei dar autorius nepatingėjo paieškoti tikrų istorinių faktų? Šaunu. Dabar žiūriu, kad jis parašė ne vieną knygą. Būtų smagu jas visas paskaityti lietuviškai.

Ken Follett. Žemės stulpai

FOLLETT, Ken. Žemės stulpai [romanas]. Iš anglų k. vertė Aloyza Lukšienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 1024 p.

Tada pagalvojo, koks turi būti jaudinantis malonumas iš nieko sukurti kažką; vieną dieną išvysti bažnyčią šioje vietoje, kur riogso tik griuvėsiai, ir pasakyti: „Tai aš ją pastačiau.“ (psl. 295).

Viduramžiai, Anglija. Tomas Statytojas kartu su savo šeima keliauja vedinas didžios svajonės – pastatyti katedrą. Tuo tarpu Bažnyčia pešasi su karaliais, o šie – niekaip nesutaria, kam turėtų atitekti sostas. Dar reikia pridurti, kad autorius – populiarus trilerių rašytojas, tad įtampos ir intrigų knygoje netrūksta.

Tikras malonumas skaityti tokias storas, didelės apimties knygas. Ypač man, belaukiančiai naujausios Sostų žaidimų dalies. Beje, knygos šiek tiek panašios: daugybė veikėjų, intrigų, aistrų, meilės ir išdavyščių. Tik šioje magijos nėra. Nors gal ir šiek tiek yra. Kaip kitaip pavadinti stulbinančių katedrų statybą?

Statyboms knygoje daug vietos. Visai nesvarbu, kad Kingsbridžo katedra, kaip ir pati vietovė, išgalvota. Užtenka pasižvalgyti po panašaus laikotarpio statinius, ir galva ima suktis. Kaip gi reikėjo juos pastatyti? Todėl visos architektūrinės detalės, navos, frontonai, sijos ir arkados nuobodulio nekelia. Priešingai, tik kaitina vaizduotę, kaip gi viskas galėjo būti…

Tingintiems skaityti tokią nemenką knygą, gal užteks ir serialo. Bet knyga tikrai verta dėmesio. Rekomenduoju!