Patricia Duncker. Haliucinuojantis Foucault.

DUNCKER, Patricia. Haliucinuojantis Foucault. [romanas]. Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. 206 p.

Jūs klausiate, ko aš bijau labiausiai. Jūs tai jau žinote, kitaip neklaustumėt. – Prarasti savo skaitytoją, žmogų, kuriam rašau. (psl. 89).

Nepatiko.

Kaip visada apie tokias populiarias knygas, jau iš anksto buvau susidariusi kone dievišką teigiamą nuomonę.

O knygoje – jokio stebuklo. Tiesa, pasakojama ne apie kasdieninius rašytojo darbus, o apie daug sudėtingesnę jo egzistenciją, todėl gal knyga ir turi vilties patikti knygų mėgėjams.

Tačiau man ypatingai retai patinka knygos apie knygas ar apie jas kuriančius.

O šioje dar ir meilės istorija –  tikra tragedija.

Perskaičiau greitai, nes labai maža knygutė, bet tikrai nieko gero.

Reklama

Patricia Duncker. Džeimsas Miranda Baris.

DUNCKER, Patricia. Džeimsas Miranda Baris. [romanas]. Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 429 p.

– Sveikas atvykęs į laivą, Džeimsai Miranda Bari. Kaip moteris, susieikvotum veltui. Prisidėk prie vyrų. (psl. 76).

Knygą apibūdinti labai sunku, nors viršelyje ji pristatyta labai paprastai:  apie realią ir unikalią asmenybę, kuris, kaip paaiškėjo po jo mirties, – iš tiesų buvo… moteris.

Taigi, tikėjausi kažko panašaus į kokį nors „Mildseksą“, ar bent jau dvejonių ir abejonių srauto, kaip moteris gyveno vyro kailyje, t.y. kelnėse kažkur XIX a. viduryje.

Nieko panašaus.

Tiesa, ko jau ko, bet XIX a. detalių tai tikrai buvo, ir daug. Aukštuomenės gyvenimas, vyrų ir moterų nelygios teisės ir galimybės, berniukų galėjimas mokytis ir įdomiai gyventi, karo chirurgo kasdienybė, ligoninė su gimdymais, sunkiais ligoniais, švaros trūkumu, bet vis dėlto neišvengiamu tobulėjimu. Cholera. Vergų sukilimas.

Bet, o kur Bario asmeninis gyvenimas, mintys, jausmai? Kad ir autorės išgalvoti? Ar tai jau toks suprantamas dalykas – sugalvojau, persirengiau vyru ir nugyvenau gyvenimą?

Tiesa, senatvėje, Bariui po kelionių sugrįžus namo, atsiranda šiek tiek ir asmeniniams jausmams vietos.

Ir kas gi yra tikra? Ta tikroji vidinė siela, kurią tu prisipažinai norįs atrasti? Nėra nieko visiškai tikro! Juk nesi tas pats žmogus su visais savo pažįstamais. Juk vaidini skirtingus vaidmenis. Aš visad esu scenoje. Visi mes esam scenoje. Visa tai – tik vaidinimas. […] Aš žinau, o tu, regis, pamiršai, kad mes galim vaidinti tik vienoje pjesėje. Ir stumdamasis priekin rašai jos eilutes, kuri siužetą. Ar tau reikia Šekspyro, kad jis tau šitai pasakytų? (psl. 411).

Džiaugiuosi, kad šiame tinklaraštyje nebėra knygų įvertinimo… Būtų keblu. Nes gi tikrai keista knyga, greičiau ne unikalios asmenybės biografija, bet laikotarpio, to meto įvykių aprašymas. O Džeimsas Miranda Baris tik tarsi atsitiktinis įdomus dalyvis. Patiko, bet tik kažkur ties pabaiga.

Patyrusiems skaitytojams. Neabejingiems XIX amžiui.