Fiodoras Dostojevskis. Lošėjas. Netočka Nezvanova.

Losejas_DostojevskisDOSTOJEVSKIS, Fiodoras. Lošėjas. [romanas ir apysaka]. Iš rusų k. vertė D. Urbas ir L. Žurauskas. Vilnius: Valstybinės grožinės literatūros leidykla, 1963. 407 p.

– Sakykit, ar, be lošimo, daugiau jūs niekuo neužsiimat? (psl. 186).

3-oji iš knygų iššūkio.

Niekada neapsirinku, skaitydama Dostojevskį. Kol jo storieji dvitomiai romanai ramiai laukia geresnių laikų, mėgaujuosi trumpaisiais kūriniais. Knyga pirmiausiai patraukė savo dėmesį tikrai ne siužetu – labai mėgstu visokias netikėtai rastas senienas, tad šis 1963 metų leidimo romanas niekaip negalėjo likti neskaitytas. O jau tada įsuko ir siužetas, kaip kokia ruletė.

„Lošėjas“ – romanas ir yra apie lošimą. Apie lošėją, iš meilės merginai pralošusį savo gyvenimą. Romanas, parašytas 1867 m., aktualus, tikras ir įtikinamas.  Rašytojas rašė iš savo patirties – pats gyvendamas Vokietijoje buvo tapęs aistringas lošėjas ir nelabai kaip savęs bekontroliavo. Bet jis buvo sąžiningas kūrėjas – nors kūryba buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, bele ko nerašė, o tik tai, kas buvo aktualu skaitytojui.

O knyga skaitytojui tikrai aktuali, aktuali net ir šiandien, net ir tiems, niekada nebuvusiems prie jokios ruletės ar niekada nežaidusiems pokerio. Tikrai sudrebės ne vienam širdis, kaip į kazino triumfališkai žengs (įvažiuos) kietoji la baboulinka. Ir sulaikę kvėpavimą lauks, kaip čia pasisuks įvykiai, iškris juoda ar raudona, o gal vėl iškris zéro... La baboulinka vargšė, ne kaip baigė gyvenimą, tai ir perspėjimą iš aistringojo ruletės lošėjo Dostojevskio nesunku suprasti.

O man didžiausias netikėtumas buvo dar viena rasta apysaka knygoje –  „Netočka Nezvanova“. Po aistringų vyriškų ruletės lošimų patekau į visiškai priešingą – ašaringą moterišką pasaulį. Čia viskas kitaip – pagrindinė herojė Netočka (Ana) pasakoja savo gyvenimo istoriją.  O ta istorija jau nuo mažų dienų buvo sunki, skurdi, pilna vargo ir, žinoma, ašarų. Ir net kaip Netočkos gyvenimas netikėtai pasikeičia, našlaitei likusiai mergaitei ir toliau ne mažiau skaudą širdį…

Apysaka nebaigta, tarsi nutrūksta be pabaigos. Ji yra viena iš kūrinių, pagal kurią pastatytas spektaklis „Dostojevskis vaikams“ (šaltinis).

Tinklaraštis „Ką skaityti“ tik dar kartą įsitikino, kad Dostojevskį skaityti verta. Bet kokiu formatu.

Reklama

Fiodoras Dostojevskis. Pažemintieji ir nuskriaustieji.

DOSTOJEVSKIS, Fiodoras. Pažemintieji ir nuskriaustieji. [romanas]. Iš rusų k. vertė Leonas Žurauskas. Vilnius: Vaga, 1979. 367 p.

Nepaprasta tai buvo moteris; tu tik suprask visas aplinkybes: juk tai romantizmas, visa tat klaikiausios ir beprotiškiausios padangių kvailybės (psl. 361).

10-oji iš knygų iššūkio. Ir tikrai ne apie kvailybes.

O greičiau apie tai, kaip vyrai niekad nesupras moterų. O moterys – vyrų.

Gerai, kad savo laiku gyveno toks Dostojevskis, kuris nepatingėjo surašyti šią ir daugelį kitų savo laikmečio istorijų, o tai kitaip ir nesužinotumėm, su kokiu romantizmu vyrai ir moterys aiškinosi santykius prieš maždaug 150 metų.

Beje, aiškinosi tuos santykius ne visiškai sėkmingai, nes romano pasakotojui, šiek tiek prakutusiam rašytojui, teko ne kartą sulakstyti tai pas vienus, tai pas kitus įvairių sielos kančių kankinamus romano veikėjus, išgerti ne vieną puodelį arbatos, besiaiškinant pačius svarbiausius – meilės reikalus.

Visa santykių aiškinimosi istorija papasakota taip įdomiai ir talentingai, kad jau nuo pirmo sakinio patenki į patį tikriausią to laikmečio Peterburgą,  panyri į tos visuomenės problemas…

Nei banalu, nei nuobodu. Gerų rašytojų knygos išlieka įdomios ir po pusantro šimto metų.

Labai patiko.