Emma Donoghue. Stebuklas.

Emma Donoghue. Stebuklas.

DONOGHUE, Emma. Stebuklas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 328 p.

– Akivaizdus paaiškinimas – kad tai apgavystė.
– Taip, – su palengvėjimu atsakė Libė.
– Bet šis vaikas… ji ne tokia kaip visi.
Ji laukė, kad jis paaiškintų plačiau.
– Nieko negaliu pasakyti, ponia Rait. Man kyla vien klausimai. Jau keturis mėnesius smalsumas mane deginte degina, neabejoju, kad dabar degina ir tamstą.

Taip, tai ta pati autorė, kuri parašė „Kambarį“. Romanas 2013 metais skaitančiųjų tarpe buvo labai populiarus. Atsimenu, kaip mane šokiravo pati tema, o knyga – ne. Tiesiog šokiruojanti istorija visai nešokiruojančioje knygoje.

Kai pamačiau naujai pasirodžiusį „Stebuklą“, pirmiausiai pagalvojau, kad na, gal ir nieko įspūdingo nebus. Bet vėlgi intrigavo pati tema. XVI – XX a. pasitaikydavo daug atvejų, kai mergaitės ar jaunos merginos nevalgydavo ištisus mėnesius ir joms nieko nenutikdavo. Knygoje papasakotas vienas panašus atvejis (tik išgalvotas). Vienuolikmetė Ana badauja jau keturis mėnesius ir vis dar gyva. Visas kaimelis, kuriame ji gyvena, linkęs tikėti, kad tai tikrų tikriausias stebuklas. Pakviečiamos dvi slaugės, kurios turės stebėti mergaitę ištisą parą dvi savaites ir patvirtinti, kad ji tikrai nieko nevalgo. Dar neįdomu? Man buvo labai įdomu. Smalsumas tikrai deginte degino. Iki pat paskutinio puslapio, iki pat istorijos pabaigos, kuri gal ir neatrodo kokia nors ypatinga, bet neabejotinai galėjo būti ypatinga XIX a. Airijoje.

Dar ne viskas. Čia tai knyga, apie kurią norisi šnekėti, pasakoti, diskutuoti net tada, kai klausytojui gal ir nelabai įdomu. Bet turėtų! „Stebuklas“ istorinis romanas. Visada smalsu, bent jau man, kokia žmonių kasdienybė buvo prieš du ar tris šimtus metų. Kaip ir kuo jie gyveno. Kaimelyje, kur gyveno Ana, visi iki išprotėjimo religingi. Libė nelabai supranta, kas vyksta, jai viskas atrodo absurdiška. Iš pradžių susinervinau, kad autorė taip “varo ant katalikų„ ir to katalikų tikėjimo, bet su kiekvienu puslapiu situacija darosi vis absurdiškesnė ir absurdiškesnė. Juk jokie tikėjimai čia ne prie ko, nesąmones daro patys žmonės, ar ne?

Daug intrigos. Labai daug emocijų. Ir gaila vaiko.

Emma Donoghue. Kambarys.

Donoghue_KambarysDONOGHUE, Emma. Kambarys.  [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalė Virginija Jakutienė. Vilnius: Alma littera, 2012. 328 p.

Pastebėjau, kad pasaulyje žmonės nuolat įsitempę ir neturi laiko. Net Senelė ir Pasenelis kartoja tai, nors jie neina į darbą, todėl svarstau, kaip žmonės, kurie turi darbą, atlieka tą darbą ir visus gyvenimo darbus. Kambaryje mums su Mama užteko laiko viskam. Tikriausiai laikas ištemptas ant pasaulio labai plonai, kaip sviestas, ant kelių, ant namų, ant aikštelių ir parduotuvių, todėl kiekvienoje vietoje laiko yra labai mažai, visi turi skubėti į kitą vietą. (psl. 290).

Jei pirkčiau knygas, „Kambarį“ būčiau nusipirkusi iš karto, vos tik pasirodė knygynuose. Tema, populiarumas, anonsai – tikrai atrodė, kad tai bus neeilinė knyga.

Tačiau knygų beveik neperku, ir džiaugiuosi. Nes  neeilinė tėra tik pati istorija, o ne knyga. Atsimenu, kaip šokiravo tas vyras, rūsyje laikęs ir prievartavęs savo dukrą. Galvojau, kaip jaučiasi ten gimę vaikai, tik po kelerių metų pirmą kartą išėję į lauką. Todėl labiausiai patiko tos dalys, kuriose aprašyti Džeko įspūdžiai Anapus. Vaikas įdomiai ir net juokingai samprotauja apie jį supantį pasaulį, klausimams nėra galo, artimieji verti apdovanojimo už kantrybę, o autorė gali džiaugtis vykusiu sprendimu rimtas problemas perteikti penkiamečio akimis.

 Ar vertėtų dėl to labai aukštinti knygą? Abejoju. Tiesa stilius paprastas,  skaityti tikrai neprailgsta. Bet panašių knygų jau esu skaičiusi, pavyzdžiui šį įspūdingą antraklasio pasakojimą apie savo močiutę.

O „Kambarys“? Užskaitysim, bet tai tik šokiruojanti istorija visai nešokiruojančioje knygoje.