Jennifer Clement. Maldos pagrobtosioms.

Jennifer Clement. Maldos pagrobtosioms.

CLEMENT, Jennifer. Maldos pagrobtosioms [romanas]. Iš anglų k. vertė Simona Dobrovolskytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 256 p.

Kai gimiau, mano motina paskelbė kaimynams ir žmonėms turguje, kad gimė berniukas.
Ačiū Dievui, gimė berniukas!
Taip, ačiū Dievui ir Mergelei Marijai, atsakinėjo visi, nors niekas ja netikėjo. Mūsų kalne gimdavo tik berniukai, ir kai kurie iš jų, sulaukę vienuolikos metų, virsdavo mergaitėmis. Tada šios turėdavo virsti bjauriomis mergaitėmis ir retkarčiais joms tekdavo slėptis žemėje iškastose duobėse.

Nežinau, nežinau. Kiek yra knygų, kurias skaitydama keliauju į google maps ir bandau paklaidžioti knygoje aprašomų vietų gatvėmis? Buvo tokia labai įstrigusiu pavadinimu – Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija. Tuomet ieškojau salos nuotraukų. Bet tai ne tas pats. Šį kartą taip norėjau paklaidžioti tomis miesto gatvėmis, pasižvalgyti, kaip viskas atrodo. Aišku, tik virtualiai!

Iš karto radau knygoje paminėtą parduotuvę OXXO. Bet tomis vietovėmis, kur vyko veiksmas, pasivaikščioti nepavyko. Kažkur Gerero kalnuose, vien moterų gyvenamame kaimelyje, google automobiliai nevažinėja.

Ir vėl moterys. Nei vieno vyro. Kaip ir Vardės saloje kovoti su kasdienio gyvenimo sunkumais joms tenka vienoms. Tik pavojai dabar – ne tamsumas ir prietarai. Ginklai, pinigai, narkotikai, aguonų laukus, ir ne tik juos, naikinanti chemija… Taip, karo su prietarais ir tamsybėmis laikai pasibaigė. Juos pakeitė… narkotikų karai.

Labai patiko. Jaučiu būtinybę kartas nuo karto paskaityti ką nors panašaus, nestandartinio. Tai tikra atgaiva nuo trilerių, detektyvų (kurie man labai patinka) ir visokių dramų (kurios irgi patinka). Ledidi lūpomis pasakojama istorija paprasta, bet tikrai šiurpina, intriguoja, skatina skaityti toliau. Knygos apimtis tokia, kokia ir turi būti – kad nesunkiai ją galima būtų perskaityti per kelis prisėdimus. Nes bet koks jos padėjimas į šalį reikalauja tikros valios stiprybės.

Ir dar. Skaityti tokiu stiliumi parašytas knygas yra tikras malonumas. Sukuriama tokia realaus gyvenimo iliuzija! (Beje, knygoje, kaip bebūtų liūdna, mažai kas išgalvota). Nereikia daug žodžių – užtenka to, kaip ir kokioje situacijoje jie ištarti. Ne iš karto, pamažu, imi kurti vieno ar kito herojaus paveikslą. Koks jis? Galbūt sužinosi tik paskutiniame puslapyje. Intriguoja? Mane – labai.

Jei tave pagrobia, išsidegini cigarete kairiosios rankos vidinę pusę.
Kodėl? Nesuprantu.
Ar tu beprotė? Paklausė ji. Ar kvaila?
Atsiprašau.
Viena moteris sugalvojo tai labai, labai seniai ir dabar mes visos tai darome, paaiškino ji. Jeigu mus rastų kur nors negyvas, visi žinotų, kad buvome pagrobtos. Tai mūsų ženklas. Mano randai yra žinutė.

Ai, tiesa. Yra dar kai kas… Kokia baisi bebūtų istorija, kartais, ir ne, tikrai ne vieną sykį, įvairios situacijos keldavo šypseną. Kas besidėtų už lango, pasaulis vis tiek sukasi.

Mama nuo mažens mokė mane sukalbėti maldelę už ką nors. Visada ko nors prašydavome. Esu meldusi debesų ir pižamos. Esu meldusi lempučių ir bičių.
Niekada neprašyk meilės ir sveikatos, sakė ji. Nei pinigų. Jei Dievas išgirs, ko iš tikrųjų nori, nesuteiks tau to. Garantuoju.
Kai tėvas paliko mus, mama liepė: klaupkis ir melsk šaukštų.