Philippe Claudel. Šuns archipelagas.

Philippe Claudel. Šuns archipelagas.

CLAUDEL, Philippe. Šuns archipelagas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 196 p.

Manote, žmogiškajai būtybei patinka, kai jai veidrodis parodo jos pačios bjaurumą? Niekas niekuomet nemato, koks yra iš tiesų, tad kai save išvysta, tai tampa nepakeliama.

Gera knyga. Iš tų, kurias užverti ir dar ilgokai negali atsitokėti. O apie tokias parašyti nelengva. Nes kaip perteikti tą savo susižavėjimą kitam skaitytojui? Su kitokia patirtimi, kitokiais pomėgiais, galbūt ir kitokiais vertinimais?

Nuošali sala. Nedidelė bendruomenė. Vieną dieną jūrą  į pakrantę išmeta trijų žmonių kūnus. Ką darys ir kaip elgsis gyventojai? Jei jau skaitėte Brodeką, žinote, ko maždaug galima tikėtis – nuostabaus ir kartu tiesaus autoriaus pasakojimo apie tai, kokie esame.

Man labai patiko formatas. Romane nėra nei vieno vardo. Bet yra Meras, Daktaras, Senė, Mokytojas, Komisaras, Kavinės Šeimininkas ir pan. Siužetas intriguojantis, bet kartu ir labai paprastas – žmonės priima sprendimus, kurie lemia vienus ar kitus įvykius. Tekstas labai įtaigus, toks filosofinis alegorinis, bet visiškai nesudėtingas. Norisi braukyti, žymėtis, išsirašyti citatas, bet įdomu, kas bus kitame puslapyje, tai skaitai toliau. Neteisi nei vieno, nes visiškai neaišku, kaip elgtumeisi pats. Tau atrodo – esi teisus, bendruomenei gali atrodyti kitaip. Žmonėms rūpi nebūtinai tiesa. O visai šalia nerimsta ugnikalnis. Ir ankščiau ar vėliau, labai tikėtina, jis galbūt prabus.

Vienoks įspūdis būna, kai skaitai apie jau įvykius, istorinius įvykius. Pvz. holokaustą, Žiemos velodromo Vel’ d’Hiv gaudynes, tremtį ar kitus dalykus. Tavęs tuomet nebuvo. Gali skaityti ir tiesiog baisėtis, nesuvokti, na kaip, kaip tai galėjo būti, kokie žmonės galėjo taip elgtis. Ir visai kas kitą skaityti apie įvykius, kurie vyksta dabar. Ne mažiau baisius, bet kurie vyksta kažkur toli ir tarsi nublanksta, yra užgožiami vietinių politikų pasižodžiavimų, lietuviškos medžioklės ypatumų, augančios kruopų paklausos, vietinių žvaigždučių problemų ir visų kitų kasdienių dalykų.

Puiku. Bet įsitikinkite patys.

Istorija, kurią tuojau perskaitysime, tokia pat reali, kokie galite būti ir jūs. Jinai vyksta čia – lygiai taip pat būtų galėjusi įvykti ir ten. Pernelyg paprasta būtų manyti, kad ji įvyko kitur. Joje veikiančių žmonių vardai nėra svarbūs. Galėtume juos pakeisti. Jų vietoje įrašyti jūsų vardus. Jūs tokie panašūs, nudrėbti iš to paties amžino molio.
Neabejoju, kad ankščiau ar vėliau jūs pateiksite pagrįstą klausimą: ar jis buvo liudytojas to, ką mums pasakoja? Atsakau: taip, aš buvau liudytojas. Kaip ir jūs, – bet jūs nepanorote to matyti. Jūs niekada nenorite matyti. Aš – tas, kuris jums tai primena. Aš – ramybės drumstėjas. Tas, pro kurio akys niekas nepraslysta. Aš viską matau. Viską žinau. Bet aš esu niekas ir noriu toks būti. Nei vyras, nei moteris. Tiesiog balsas. Išdėstysiu jums šią istoriją, pats likdamas šešėlyje.

Philippe Claudel. Brodekas.

CLAUDEL, Philippe. Brodekas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 278 p.

Pagalvojau apie tai, ką visi tie žmonės, kuriuos pažinojau daugybę metų, ką tik padarė. Buvo jie ne pabaisos, o valstiečiai, amatininkai, fermų darbininkai, girininkai, smulkūs valdininkai. Taigi žmonės – kaip jūs ir aš. 

Brodekas, Brodekas, Brodekas… Romanas pasirodė dar prieš pastarąją knygų mugę (beveik prieš metus!), ir tai šiek tiek stebina – net aš, kuri daugiau ar mažiau knygomis ir jų naujienomis domiuosi, apie Brodeką beveik nieko nebuvau girdėjusi. Na gal viena ausimi, gal kažkur mintyse ir pasižimėjau, kad įdomu būtų paskaityti.

Aš vadinuosi Brodekas, ir aš čia niekuo dėtas. Tai pirmasis knygos sakinys. Ir nieko nėra geriau, kai tas pirmasis sakinys taip intriguoja. Kas tas Brodekas? Jis kažkokio kaimelio kažkur nenurodytoje šalyje gyventojas. Ir dar jis Fremdër, kuriam tenka užduotis aprašyti neseniai įvykusį Ereigniës.

O tada ir prasideda gėris. Pasakojimas, kaip minėjau, labai įtraukiantis: iš pradžių skaitytojui pateikiama tik viena kita detalė apie Brodeko ankstesnį gyvenimą, apie kaimelio žmones. Vėliau viskas susilipdo į bendrą paveikslą, kuris, kaip kažkur internete skaičiau, jei būtų filmas, galėtų būti tik nespalvotas.. Paskui suvoki, kad tas bendras paveikslas – kaip alegorija. Žmonių galimybių, kurioms nėra ribų. Žmonių fantazijos, kuri taip pat yra begalinė.  O jei ta fantazija panaudojama blogam, koks begalinis gali būti žmogaus žiaurumas? To niekas neįsivaizduoja.

Tai va. Ir dar yra Anderer. Ponas Sokratas ir Panelė Žiuli. Trijulė, netikėtai pasirodžiusi vieną rytą ir išjudinusi kaimelio gyvenimą.

Čia belieka apgailestauti, kad yra internetas. Kur viskas surašyta, išnagrinėta, aptarta. Kai iš skaitytojo atimamas tas suvokimo džiaugsmas, kad aha, čia autorius rašė apie tai.. o gal apie tai… Kažkada, kai pirmą kartą skaičiau Kamiu „Marą“ (tada dar nebuvo interneto!), tai buvo tik istorija apie vieną miestą užklupusį marą. Ir koks nuostabus jausmas, kai suvoki, kad tai kur kas daugiau, kad knygą galima skaityti ne kartą ir ne du.

Brodeką irgi galima skaityti ne kartą ir ne du. Nors labai mėgstu užsirašyti patikusias mintis, šį kartą to padaryti net nemėginau – per daug jau ten ką yra rašyti. Jau geriau bus paskaityti dar kartą. O vėliau galbūt dar. Ir dar.

Juk auka mane pavertė kitų patirta baimė – kur kas labiau negu neapykanta ar nežinau, koks kitas jausmas. Todėl, kad baimė kai kuriems sugniaužė gerklę, aš ir buvau įduotas budeliams, o tuos pačius budelius, tuos, kurie kadaise buvo tokie kaip ir aš, pabaisomis pavertė taip pat baimė, sudaiginusi blogio gemalus, nešiotus savyje, kaip visi mes savyje juos nešiojame.