Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

HANNAH, Sophie, PARIS, B. A., MACKINTOSH, Clare, BROWN, Holly. Dublerė [psichologinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ilona Šalnienė. Vilnius: Balto, 2022. 336 p.

Šios nesąmonės geruoju nesibaigs. Nei mamoms, nei jų dukroms.

Pirmas sakinys: Akimirką matai tik grožį.

Ar jūs matote tą patį, ką ir aš? Žinomas pramoginės literatūros autorių pavardes? Keturias? Keturias! Taip, akimirką man net užgniaužė kvapą. Nes bent dvi rašytojas žinau – Paris ir Mackintosh trileriai yra tie, dėl kurių ir miegą paaukotum. Bet pirma susižavėjimo akimirka praėjo, knyga perskaičiau, ir…. Keturios autorės! O rezultatas tik toks?

Prestižinėje aktorių mokykloje keturių paauglių grupelė susiduria su sunkumais. Tokiais, kuomet tėvams reikia eiti pas direktorių. Iš pradžių tai atrodo tik konkuruojančių merginų pokštai, bet vėliau jau nebejuokinga – merginos (ar jų mamos?) susiduria su tikrais iššūkiais.

Ir, deja, tik tiek. Aišku, psichologijos yra. Tai ir galėtų gelbėti knygą – keturios paauglės, keturios mamos. Skirtingi charakteriai, skirtingi požiūriai. Panarpliojami visokie variantai, galima pasvarstyti, kas čia turi daugiau problemų: mamos ar dukros? Ir kurioms labiau reikia pagalbos. Kas kam labiau padės? Mamos dukroms, dukros mamoms, o gal visos aštuonios susiburs ir kartu viską išspręs.

Dar knygą galėtų išgelbėti šiek tiek nestandartinis stilius. Keturios autorės, įdomu, kaip čia bus, kaip tos keturios istorijos susipins, ar jausis kokie nors ryškūs skirtumai, ar ne. Ir įdomu, kas čia sugalvojo parašyti tokią knygą. Ir kas iš to išėjo.

O išėjo tai ne kažkas. Perskaičiau ją, žinoma, kaipgi. Pasižavėjau tomis keturiomis pavardėmis ant viršelio. Ir viskas. Net gaila rašyti, bet visiškas standartinis ir visiškai, tikrai visiškai nieko ypatingo.

Sandra Brown. Aklavietė.

Brown_AklavieteBROWN, Sandra. Aklavietė [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Judita Vabalienė. Vilnius: Alma littera, 2011. 208 p.

— Tai – apiplėšimas, — pasakė jis melodramiškai ir visai be reikalo, nes ir taip buvo aišku. (psl. 20).

Detektyvas. Bet jau toks paprastas, toks konkretus, kad net nežinau, gerai tai, ar blogai. Tikriausiai nieko gero, ypač dabar, madingo skandinaviško stiliaus išlepintam skoniui. O čia ką gi, Amerika: pykšt pokšt ir happy end. Skaityti nenuobodu, veiksmas vyksta taip sparčiai, kad net nėra laiko platesniems ar išsamesniems išvedžiojimams. Viens du – pagrobė, viens du – pagimdė, viens du – įsimylėjo ir susimylėjo. Tad ir dialogai tokie banalūs, kad banaliau jau tikriausiai nebūna. Na bet kaip gi kitaip reiktų suspėti su įvykiais? Ypač įkaitų dramoje…

Vienkartinis skaitaliukas. Skaityti tik ypač išvargusiems ir nebepajėgiantiems nieko galvoti asmenims (o juk taip kartais tikrai būna…).