Citatos [22]

Sherman Alexie. Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis.

Skurdas nesuteikia jėgos ir neišmoko ištvermės ar atkaklumo. Ne, skurdas tik išmoko būti skurdžiumi. (psl. 19).

Ėmiau suprasti. Jis buvo matematikos mokytojas. Aš turėjau pridėti savo viltį prie kieno nors kito vilties. Turėjau padauginti viltį iš vilties. (psl. 49).

–  Pasaulis, net mažiausios jo dalys pilnos dalykų, apie kuriuos tu nieko nežinai. […]
– Taigi kiekviena šių knygų yra paslaptis. Kiekviena knyga yra paslaptis. Ir jeigu perskaitytum visas kadaise parašytas knygas, sužinotum vieną didžiulę paslaptį. Ir nesvarbu, kiek daug sužinotu, vis tiek sužinosi, kad yra dar daugybė dalykų, kuriuos reikia sužinoti. (psl. 105).

Jei nors truputį įsileidi žmones į savo gyvenimą, jie gali būti stebėtinai nuostabūs. (psl. 137).

Jei jums kas nors tikrai rūpi, anksčiau ar vėliau dėl to verksite. (psl. 152). Skaityti toliau

Sherman Alexie. Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis.

ALEXIE, Sherman. Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis: [romanas]. Iš anglų k. vertė Marius Burokas; iliustravo Ellen Forney. Vilnius: Alma littera, 2011. 240 p.

Manau, taip viską galima paaiškinti.
Lūkesčiais. (psl. 187).

Dar pavasarį Mariaus Buroko Užkietėjusio skaitytojo kronikose užuomina apie greitai lietuviškai pasirodysiančią knygą mane baisiai suintrigavo ir sudomino. Ar tikrai viską gerai supratau? Dienoraštis? Jaunimui?  Jokių burtų, vilkolakių ar vaikiškos vampyrų meilės?

Nebepretenduoju į tikslinę jaunimo auditoriją, bet perskaičiau  greitai ir susidomėjusi. Knyga paprasta, labai lakoniška, bet išmintinga ir nuoširdi.  Apie paauglį Jaunėlį, Spokanų indėnų rezervato gyventoją, metusį iššūkį sau ir aplinkiniams, palikusį rezervatą ir bandantį susikurti geresnį gyvenimą. Ne, jo dienoraštis nepanašus į standartinį, mums įprastą dienoraštį: tai tiesiog berniuko pasakojimas pirmuoju asmeniu, kuriame gausu tiesioginės kalbos. Bet į dienoraštį knyga panaši nuoširdumu, atvirumu, tiesumu ir normų nepaisymu (tiesiog rašau, ką galvoju!) – ne veltui ši knyga amerikiečių norimų uždrausti knygų sąrašo dešimtuko antroje vietoje! (o tu dar jos neskaitei!?)

Knyga įtraukia nuo pat pirmo sakinio, gyvenimas vaikinuko nelepina, įvykis veja įvykį ir skaityti tikrai nenuobodu. Kuo toliau, tuo labiau keri Jaunėlio požiūris į gyvenimą (Esu realistas, suprantat? (psl. 161)) ir užsispyrimas. Na o tiems, kas galvoja, kad skaityti knygas – tik laiko gaišimas: jūsų laukia Ellen Forney iliustracijos! Jos nuostabios. Visokios. Komentuojančios ir papildančios tekstą. Linksmos. Liūdinčios. Neutralios. Draugiškai pašiepiančios. Kalbančios be žodžių, nes kartais  žodžiai pernelyg riboti. (psl. 11).

Tiesa, knygoje nemažai skaudžių problemų. Rasizmo. Tokių skaudulių, apie kuriuos net nepagalvotum. Paaugliškų berniokiškų pokalbių. Be cenzūros. Muštynių ir keršto. Pykčio ir ašarų. Bet nei vienos iš šių priežasčių negalėčiau įvardinti knygos uždraudimo priežastimi. Tuo labiau, kad visada ankščiau ar vėliau ateina pažinimas:

– Aš maniau, kad pasaulis suskirstytas gentimis, – pasakiau. – Baltųjų ir juodųjų. Indėnų ir baltųjų. Bet dabar žinau, kad tai netiesa. Pasaulis suskirstytas tik į dvi gentis: žmones, kurie yra šikniai, ir žmones, kurie tokie nėra. (psl. 183).

Galit sakyti, kad visada lengva nuspėti, kaip tokios istorijos baigiasi. Galbūt, bet šį kartą knygoje svarbu ne pabaiga. Svarbu noras, viltis ir užsispyrimas. Įgyvendinti savo lūkesčius, kad ir koks tu bebūtum. Kad ir kokiomis nelengvomis sąlygomis. Kad ir ką apie tave pagalvos aplinkiniai.

Tau pavyks.
Man pavyks.
Tegul pavyksta. (psl. 196).

Man labai patiko. Keletas citatų čia.
Siūlau paskaityti ne tik paaugliams, bet ir suaugusiems.