Naomi Alderman. Galybė.

Naomi Alderman. Galybė.

ALDERMAN, Naomi. Galybė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 388 p.

Tundė viską kruopščiai žymisi ir dokumentuoja. Priduria: „Ore kažkas tvyro – lyg lietaus kvapas po ilgos sausros. Pirma vienas žmogus, paskui penki, tada penki šimtai; tada kaimai, tada miestai, tada valstybės. Pumpurėlis prie pumpurėlio, lapelis prie lapelio. Vyksta kažkas nauja. Dalyko mastas išaugo.“

Nemėgstu vertinti knygų. Na, ta prasme – ši būtinai gera, o ana tai jau tikrai bloga. Kiekvieno savi skoniai ir savos knygos. Ir kol prisiruošiau parašyti, šiek tiek apsiraminau. Bet visi tie, kam, Tarnaitės pasakojimas buvo per lėtas ir nuobodokas, turėtų suklusti! Galybė – daug geriau! Postapokalipsės versija čia šiek tiek kitokia. Gyvesnė. Tikresnė. Labai plačiam skaitovų ratui.

Jaunos merginos, dar paauglės pajaučia turinčios savyje kažkokia galią. Na, tarsi galėtum įjungti elektrą. Įskelti žiežirbą. Pašviesti tamsoje. Gali ir daugiau – nukrėsti elektra kokį per daug įkyrų gerbėją. Arba net ką nors stipriau sužeisti. O gal net nužudyti. Jei tik to panorėtum.

Labai patiko. Užkabino iki begalybės, sunku buvo atsitraukti. Iš pradžių, aišku, tai tarsi įdomus nuotykis. Įsisuki į įvykius, lakstai nuo vieno veikėjo, prie kito… O paskui, kai pradedi galvoti… Politika. Nusikaltimai. Religija. Žurnalistika. Juk tai pagrindiniai civilizacijos gyvybės šaltiniai. O kas viską valdo? Tas, kas turi daugiau galios. O ar vien galios užtenka? Gal. O gal ir ne.  Kas būtų, jeigu būtų…. O, tikrai. Įelektrina. Šokiruoja. Pribloškia.

Valio Margaret Atwood. Ne tik už tuos tris 100 proc. teisingai knygą apibūdinančius žodžius. Bet ir už tai, kad pačios kūryba įkvepia kurti tokias istorijas! Beje, su Tarnaite dar ne pabaiga. Internetai kalba, kad tęsinys – jau netrukus.

Žmonės, man pirmą kartą taip gaila grąžinti knygą bibliotekai.