Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

STRUGACKIJ, Arkadij. STRUGACKIJ, Boris. Piknikas šalikelėje [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 220 p.

Kartais pagalvoju: dėl ko mes taip sukamės? Kad užsidirbtume pinigų? Bet kurių velnių mums pinigai, jeigu nieko daugiau neveikiame, tik sukamės?…

Jau norėjau padėti tašką. Ne, ne skaitymui. Tinklaraščiui. Nes perskaičiau knygą… ir.. bet… o… parašyti nėra ką. Tikrai. Taip ir laukia neužbaigtas juodraštis – savaitę, dvi, tris. Gal todėl, kad vis dar nenoriu su ta istorija skirtis…

Jau ankščiau pastebėjau knygą neįprastai nuostabiu baltu viršeliu ir dar nuostabesniu pavadinimu. Labai patiko. Tuomet ir išgirdau apie Pikniką. Vėliau – dar kelios rekomendacijos, pavartymas bibliotekoje, padūsavimas knygyne, akcijos knygų klube, ir štai, ji jau mano perskaitytų knygų sąraše. Įspūdžiai? O įspūdžiai tai neaprašomi.

Iš tiesų sunku juos apibūdinti. Nors bet kokią, kelyje pasitaikiusią fantastinę, ar bent jau fantastikos elementų turinčią knygą tuoj imu ir skaitau, Piknikas – ypatingas romanas. Tema, siužetu, nuotaika, veikėjais – viskuo… Minčių spektras platus – nuo ateivių, visatos, nepažintų pasaulių, neatrastų galimybių. Iki to paprasto žmogaus, kuriam tetrūksta ko? Gal papraščiausios laimės?

Ką gi, jei nežinai, ką pasakyti, gal geriau duoti paskaityti? Prašom.

Tikriausiai nenustebinsiu nei vieno fantastinės literatūros žinovo – esu sužavėta. Tikriausiai nesuklysiu rekomenduodama kiekvienam, kuris tokiu dar tik ruošiasi tapti – susiraskite ir paskaitykite. Būtinai.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

kmita_pietiniaKMITA, Rimantas. Pietinia kronikas [popromanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2016. 367 p.

Vienuole buva mūsų vokiečių kalbos mokytoja, atvažiavusi iš Austrijas. I su vokiečių dabar tikrai rags. Jūs įsivaizduokit, jinai mums aiškin, mes nieka nesuprantam. Atskirus žuodžius tik. Bet kas iš to, jeigu jin mums nor’ pliuskvamperfektą išdėstyt’. Kas tas pliuskvamperfekts? Mes net nepagavom kampa iš pradžių. Jinai šnek šnek, šnek šnek, paskiau klaus’: a mes ferštėjen. Nain, – šaukiam beveik choru. Ta da paprasčiau banda šnekiet’, vis tiek nieka nesuprantam. Nu bet ko i noriet’ – jinai mums banda kažkokius pliuskvamperfektus vokiškai išaiškint’, katrų mes i lietuviškai nei bum bum.

„Graudu. Iš anksto sakau, kad ši idėja pasmerkta žlugti…”. Tokį komentarą perskaičiau literaturairmenas.lt svetainėje, dar tikriausiai tada, kai knyga ir tebuvo idėja. Ir ką? Cha, cha. Niekas ne tik kad nežlugo, o dar daugiau – man tai vienas reikšmingiausių įvykių lietuvių literatūroje. Po Sabaliauskaitės, žinoma.

Ieškau, kas tai yra popromanas. Kaip aiškina pats autorius, tai žinutė skaitytojui, kad knyga nebus labai sudėtinga. Dar įdomiau, pasirodo, tai iš vokiečių literatūros kilusi sąvoka –  bren­di­mo, sa­vęs ieš­ko­ji­mo is­to­ri­jos, vykusios tuo laikotarpiu, kaip buvo nugriauta Berlyno siena.

Bet apie knygą. Tai vieno paauglio pasakojimas. Apie laikus iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo. Apie tą didžiulę nuostabą, pamačius bet kokią naujovę: kitokius daiktus, kitokius drabužius, kitokią muziką. Apie keliones į vakarietišką Europą jau net nekalbu. Apie visokias kontrabandas ir makles. Apie Šiaulius. Apie regbį, kuris yra „chuliganų žaidims, katrą žaidž’ džentelmenai, o fūle yra džentelmenų žaidims, katrą žaidž’ chuliganai” ir apie kurį, pasirod, ankščiau nieko net girdėjusi nebuvau. Ir, kaipgi be to, apie seksą, meilę, neviltį, viltį ir visus kitus ne tik paauglius kankinančius norus.

O svarbiausia, knyga parašyta kitaip. Kaip ir visai nesenai skaityta „Čia aš Varatarius”. Šiaulietiškai. Kas nors tikriausiai pataisytų: vakarų aukštaičių šiauliškių tarme. Tebūnie. Dar joje sočiai visokio rusiško žargono ir keiksmažodžių. Fe…..  Bet buvo, kaip buvo. Pionieriai buvo, spaliukai buvo, Lenino biustai buvo. Ir ta laisvė, su kuria iš pradžių nieks nežinojo, ką daryti – irgi buvo.

Ar patiko? Žinoma! Sunkūs tik pirmi trys puslapiai, vėliau jau sustoti buvo sunku. Įdomu skaityti apie jau primirštus laikus, apie žinomas vietas, apie tą nuostabą, kai viską gauni iš karto: ir ankščiau nematytus daiktus, ir negirdėtą muziką, ir knygas, daugybę knygų. Kai kuriose vietose kyla noras paprieštarauti: pala, tais metais dar nebuvo litų, arba tais metais dar nebuvo dešimtukų, arba… Ai, nesvarbu, juk istoriją mes visi prisimename skirtingai. O ta smulkmenų ir detalių gausa galutinai viską sumaišo ir palieka tik vieną atsiminimą – taip, tai tikrai buvo.

O pabaigai… Kaip tik atsivertusi laikraštį, skaitau: Šiaulių regbininkai – vėl čempionai. Valio! Bachūrs iš Pietinia tikrai džiaugtųsi.

Jaume Cabré. Prisipažįstu.

Jaume Cabré. Prisipažįstu.

prisipazistuCABRÉ, Jaume. Prisipažįstu [romanas]. Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2016. 784 p.

Praslinko du tūkstančiai metų po pasaulio sukūrimo, kai namuose pagal dešimtinę sistemą buvo išdėliotos knygos, o tėvo kabinete dar nebuvo peržiūrėti visi dokumentai.

Visada sakau, kad knygos viršelis man nieko nereiškia. Tiksliau, sakiau. Šį kartą viršelis ir buvo ta paskata, kai norisi apie knygą sužinoti daugiau. Nes iš aprašymo nesupratau, nebuvau įsitikinusi, noriu aš jos ar ne (bet kas gi galėtų nenorėti knygos tokiu viršeliu? Ei, apie knygas nieko nenusimanantys Kalėdų seniai! Juk tokią dovaną išrinkti ypač lengva, ar ne?). O… jei nepatiks?

Bet kaip gali nepatikti! Ta knyga tampa tavo gyvenimu. Lėtu, kasdienės skaitymo valandėlės pasigardžiavimu. Nes tuo pačiu metu skaityti ką nors kitą – neįmanoma. Kuo nors kitu užsiimti – taip. Nes jos neprarysi vienu ar keliais prisėdimais, net jeigu moki skaityti ypač greitai. Greitis – nebesvarbu. Tiesiog niekur nenuskubėsi. Šeima garantuotai neliks alkana, namai bus sutvarkyti, o šuo – pavedžiotas. Knyga nesujauks jūsų kasdienybės.

Galbūt tik protą. Bent jau turėtų. Visi, paskaitę anotaciją jau žino, kad tai amžių nugyvenusio ir nepagydomos ligos paliesto žmogaus užrašai. Nepaprastai talentingo, o dabar jau ligoto Adriano Ardevolio pasakojimai vedžioja skaitytoją po įvairias epochas, pristato įvairius personažus (stop stop – veikėjų gausa gąsdintis nereikia. Jų sąrašas užima tik menkus keturis puslapius, kai tuo tarpu Martin epopėjoje… et nežinau kiek, bet keliskart daugiau…).  Autorius neskuba nieko aiškinti ir skaitytojo nelepina. Lengva nebus. Tai jau tikrai.

Tai ir patiko labiausiai! Būni viename laike, vienų veikėjų kompanijoje, ir staiga, visai netikėtai šokteli porą šimtmečių atgal ir jau klausaisi visai kitų žmonių, visai kitų (ar tikrai?) rūpesčių. Nereikia laukti nei kito sakinio, nei kitos pastraipos, nei, tuo labiau, kito skyriaus. Ne kartą teko versti puslapius atgal: kur aš čia esu, ar su Adrianu ir Bernatu Barselonoje? Ar Romoje? O gal senoviškame Burgalio vienuolyne? O gal Paryžiuje, ar Vienoje? Ir kaip tai bebūtų baisu, gal Aušvice? Gal?

Šiek tiek gąsdina. Gal ir ne šiek tiek. Gal net labai. Labiausiai tai, kad per amžių amžius niekas nesikeičia ir sumenkinti, nuskriausti, užgauti ar net nužudyti žmogų dabar galima lygiai taip pat, kaip ir  prieš keletą šimtmečių. Ir niekas nieko nepakeis, taip bus dabar, ir visada, ir per amžius…. O iš vis liūdniausia, jog tai suvokiama tik tada, kai gyvenimas nugyventas ar nepagydoma liga neišvengiamai veda į anapus. Tik tada. O ankščiau – niekaip. Ir niekas nežino – kodėl?

Iššūkis. Gurmanams.

Gina Viliūnė. Magdalė, smuklės merga.

Gina Viliūnė. Magdalė, smuklės merga.

VILIŪNĖ, Gina. magdale_smukles_mergaMagdalė, smuklės merga: [romanas apie XVI am. Vilnių]. Vilnius: Alma littera, 2016. 272 p.

— Bijau tik vieno: kad pagimdysiu dukrelę, bet numirsiu jos taip ir nepamačiusi, nepriglaudusi, nepamylavusi, paliksiu pasaulyje vieną vienužę. Tačiau toks mano padermės likimas, – pridūrė tyliai, – toks prakeikimas…

Galvoju, kaip formuojasi nuomonė apie vieną ar kitą knygą? Man, kaip skaitytojai, tikriausiai svarbiausia yra emocijos. Svarbu istorija, svarbu tekstas, svarbu forma, svarbu autoriaus gebėjimas apsukti galvą skaitytojui. Ir kokias visa tai sukelia emocijas.

O  knyga mane įtraukė taip, kad kitą ryt, tarp visokiausio multitaskingo staiga pagalvojau: mintyse aš jau nebe čia, o tame XVI amžiaus Vilniuje. Kad galvoju, kaip noriu skaityti toliau, kaip man patinka tas tekstas, forma, istorija… Tarsi kokia pasaka. Ir, jei ji kada pavirstų į filmą, tikrai būtų ne prastesnė už kažkada rodytas Brolių Grimų pasakų ekranizacijas per LTV. Tik gal skirta ne visai vaikams, o kiek vyresnio amžiaus žmonėms.

Patiko. Didžiausias pliusas. Rekomenduoju romantikams ir visiems tiems, kam patinka istorija, senovė, graži lietuviška kalba, meilė ir laimingos pabaigos.

Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka.

Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka.

KUDIRKA, Žygimantas. XXI a. Kudirka: [žanras… dar neatrastas!]. Vilnius: kitos knygos, 2016. 84 p.

Kas yra filosofija – mokslas ar poezija? SPĖK.

Vaizduotės pratimas Nr. Pirmas.
Paimkite baltą lapą ir juodą pieštuką. Pradėkite rašyti eilėraštį, kokį galėtų parašyti katė. Atsiverskite 20 psl. ir pasitikrinkite, ar daug žinote apie kates.

O ar žinote kas dar, be Belkos ir Strelkos, pabuvo kosmose? Ką nors girdėjote apie 99 būdus mirti prie kompiuterio? Ar įsivaizduojate, kad popierinės knygos irgi gali būti interaktyvios?  Taip/Ne. Pasirinkite tik vieną atsakymą.

žanras: rasytigaliirtu * metodas: koks tik nori, jei nežinai koks, pasirink bet kokį * nuorodos balsui galvoje: aaa… zzzz…. pššššš… tylu_tamsu_tuscia * vertinimas: #nezinaukaipvertinti.

Tai – pirmasis įspūdis.

Labai jau norėjau bent pavartyti šią knygą. Kodėl? Ogi dėl visiems žinomos pavardės (tai tikriausiai visų žymių žmonių palikuonių kryžius, kurį nori nenori, bet jiems tenka nešti). Dėkui leidyklai, kad šį norą labai greitai išpildė.

Ir vartau dabar tą nedidelę, puikiai interaktyviai apipavidalintą spaudinį ir galvoju, ką parašyti.  Tikriausiai žinote, kokie negailestingi kartais būna skaitytojai ką tik perskaitytos knygos autoriui, jo kūrybai, kaip autoritetingai dėsto pastabas dėl stiliaus ar korektūros klaidų ir, tarsi žymiausi poliglotai kritikuoja vertėjų darbą. Tai va, toks įspūdis, kad autorius dabar šaiposi iš manęs. Aha, nejuokinga? Aha, nepatiko? Aha, nežinai, ką rašyti? Vadinasi, nieko nesupranti apie modernią šių dienų lietuvių literatūrą.

Ji išmani – pliusas. Dar vienas pliusas – ji puikiai apipavidalinta ir išleista. Kitas pliusas – pati mintis labai įdomi, gerai apgalvota ir realizuota. Dar nemenkas pliusas – reikėjo padirbėti, kad surinktum tiek faktų, žinotum aktualijas ir pasirinktum reikiamus tekstus, kuriuos vėliau galima būtų darkyti (atsiprašau, moderniai interpretuoti).

Moderni, novatoriška ir šiuolaikiška iki begalybės. Plonytė, bet nepabaigiama, ją gali vartyti, skaitinėti ir galbūt  (?) net kikenti. Arba perskaityti nuo pradžios iki pabaigos ir kam nors padovanoti, nes ji niekaip nedera prie tavo namų bibliotekos.

Tai tokie reikaliukai. Nieko nėra neįmanomo.

Vaizduotės pratimas Nr. Paskutinis.
Ar tau ši knyga patiks? Taip/Ne. Pasirink tik vieną atsakymą.

Lars Kepler. Paganinio kontraktas

Lars Kepler. Paganinio kontraktas

KEPLER, Lars. Paganinio kontraktas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Simona Jankūnaitė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2012. 587 p.

1782 metais Italijoje, Genujoje, gimė legendinis Nikolas Paganinis – savamokslis smuikininkas ir kompozitorius. Iki šių laikų vos keletas smuikininkų sugebėjo groti greitus ir sudėtingus jo kūrinius. Iki pat Paganinio mirties muzikantą persekiojo kalbos, esą, idant įgytų nepakartojamų muzikinių įgūdžių, pasirašęs sutartį su velniu.

Paganinio kontraktas – antroji, skaitančiųjų taip giriamos serijos apie Joną Liną, knyga. Hipnotizuotoją įvertinti buvo sunku, o čia viskas paprasta ir aišku. Daug kalbėti net nėra apie ką: patiks arba ne.  Veiksmo pakanka, veikėjai įdomūs, stilius toks, kad atsitraukti nuo knygos nesinori. Tema –  įdomi/aktuali/žiauri. Juk kasdien negalvojame, kad ir Švediją įsisukusi į tą ginklų prekybą (pirma okupantams, vėliau okupuotiesiems). Karui valio. O vieną kitą pacifistą galima ir pamedžioti.

Medžioklė gniaužė kvapą. Nereikalingų liudininkų pašalinimas – irgi. Bet tada išgirsti smuiko garsus (taip, tikrai taip). Nuostabią melodiją, kuomet smuikas patenka į tikro genijaus rankas. Ir kraujui tarsi lieka mažiau vietos (bent jau turėtų). Mažiau puslapių tai jau tikrai.

Ir pabaiga ne visai banali. Patiko.

Skaitantieji detektyvus sako, kad tai silpniausia Lars Kerpler knyga. Aš galvoju – o tai kas tada bus toliau?

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai: ko nematė žiūrovai […..]. Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 344 p.

Dovanos, dovanos, dovanos… Ir kas nemėgsta jų gauti? Ir kokių tik jų nebūna: paslaptingos, buitinės, romantiškos, tikėtos, lauktos ir nelauktos, gyvos, kvapnios, brangios, keistos, kvailos, perpadovanotos, absurdiškos…

Paskutinė trilogijos dalis. Ar tai ir liks trilogija, dar klausimas. Autorė užsiminė, kad medžiagos turinti ir ketvirtai, ir net penktai knygai. Ištikimiausi gerbėjai gali tikėtis pratęsimo.

Kaip tik jiems ir skirta trečioji dalis. Gerbėjams. Į aktorių atsiminimus ir linksmas istorijas įsiterpia pasakojimai apie didžiausius gerbėjus, keisčiausias dovanas. Gal tai tiktai pasakotojų  išmonė? Jei ne, tai ko tik jiems neteko patirti… O kaip viskas sudėta vienoje vietoje, gaunasi toks linksmas, kartais absurdiškas, kartais juokingas iki ašarų turinys. Ir, verta paminėti dar kartą, šauniai apipavidalintas ir iliustruotas.

Kaip ir ankstesnėse knygose – klausimas tik vienas: „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, dūšioje šviesiau?“. Atsakimų ieškojo ir aktoriai, ir režisieriai, ir žiūrovai. Jaučiuosi atsakymą radusi ir aš. Ir labai paprastą – tiesiog paimti ir paskaityti kurią nors šios serijos knygą.

Ištikimieji mano skaitytojai,
labai vertinu aktorės Fainos Ranevskajos išmintį ir humorą: „Pamenate, praėjusiais metais sakiau, kad mano gyvenimas yra šūdinas. Palyginti su tuo, kaip yra dabar, tada buvo marcipanai.“
Neleiskite sunkumams mūsų nugalėti.
Juokimės, kad liūdesiui neliktų vietos. (Nijolė Narmontaitė).

Optimistiškiausios, pozityviausios ir tik teigiamas emocijas skatinančios knygos. Kol kas – be konkurencijos.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir studentai.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir studentai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir studentai: ko nematė žiūrovai […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 360 p.

O pats ryškiausias išlikęs vaizdinys toks: po stojamųjų, jau priimtas į aktorinį, važiuoju troleibusu į Žirmūnus, žvelgiu pro galinį langą ir taip juokiuosi, taip juokiuosi! Garsiai, užkrečiamai, nekreipdamas dėmesio į žmones, taip, kaip dar niekada gyvenime nebuvau juokęsis. Pasiutęs buvo kaifas, kad įstojau (Sigitas Jakubauskas).

Tęsiu pozytyviausią ir optimistiškiausią šių metų skaitinį. Pirmoji dalis nuteikė labai teigiamai, nieko nesugadino ir antroji. Scenon žengia studentai.

Taip, kiekvienam aktoriui teko praverti vienos ar kitos meno mokyklos duris. Konservatorijos durys buvusios labai sunkios: ne kiekvienam jas pavykdavę iš karto atidaryti. O jei pavykdavo, koridoriuose pasitikdavo geresnių, gražesnių, protingesnių, geriau pasiruošusių kandidatų į aktorius minios. Trys turai, trys baisios akimirkos, kuomet eini prie lentos ir drebančia širdimi išrinktųjų sąraše ieškai savo pavardės. Dabar jiems juokinga. Juokinga ir man (gerai, ne visada. Kai kurių egzaminų nuotaikų geriau net neprisiminti).

Net mintis nekyla, ką skaityti toliau. Ieškau trečios dalies.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2015. 336 p.

Štai tokios buvo gastrolės.

Esu šiokia tokia teatro gerbėja. Labiausiai man patinka aktorių gebėjimas visiškai pasikeisti. Štai viename spektaklyje aktorius – šuo, kitame – Pinčiukas, dar kitame atašė, tarnas ar pastorius. Aktorių kuriami personažai dažnai tokie skirtingi ir belieka tik žavėtis, kad jie kiekvienoje situacijoje vis kitokie. Tai man yra tikras teatro stebuklas.

Tačiau… Net nenumaniau, ir net negalvojau, kas iš tikrųjų vyksta scenoje. Toks įspūdis, kad aktoriai nuolat pamiršta tekstus, juokiasi scenoje iš savo klaidų, krečia pokštus vieni kitiems ir patenka į tūkstančius netikėtų situacijų. O žiūrovai nieko nepastebi, tikėdami, kad taip ir turi būti. Todėl antraštė „Ko nematė žiūrovai“ – visiškai teisinga. Dažnai juk tik nujaučiame, kas tai yra teatro gyvenimas. Tik tiek.

Autorė tą žiūrovų supratimą pamažu keičia. Nuotaikingai, linksmai, netikėtai. Knyga labai pozytyvi, šviesi, linksma. Puikiai apipavidalinta, gražiai ir tiksliai iliustruota, malonu ją paimti į rankas, pavartyti, paskaitinėti.  Šaunu, kad sovietiniai laikai nesutapatinami tik su tremtimi, mirtimi, nelaimėmis. Žmonės gyveno, mokėjo ir pasidžiaugti, ir kitus pradžiuginti. Ir teatras, pasakodamas įvairias istorijas gebėjo tai daryti. Gal todėl prie teatro kasų rikiuodavosi eilės,kažko daugiau nei duonos ir mėsos ištroškusių žiūrovų.

Kai kuriuose tekstuose jaučiama ir šiokia tokia arogancija… Aš buvau žymus, mane visur kvietė, buvau visų mėgstamas, gerbiamas ir panašiai. Kartais tai erzina. Bet toliau tekste skaitai per kokius vargus tai pasiekta ir numoji į tai ranka:  juk didelis pasitikėjimas savimi – privaloma aktoriaus savybė. Kitaip tų istorijų net nebūtų buvę, ar ne?

Labai patiko.

Douglas Adams. Keliautojo autostopu Gidas po Galaktiką.

Douglas Adams. Keliautojo autostopu Gidas po Galaktiką.

ADAMS, Douglas. Keliautojo autostopu Gidas po Galaktiką [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka. Kaunas: kitos knygos, 2016. 192 p.

— Kaip mes čia patekom? – paklausė jis, purtomas lengvo drebulio.
— Mus paėmė pavėžėti, – atsakė Fordas.

Ar jums yra taip buvę? Užverti paskutinį knygos puslapį, tuomet atsiverti vėl pirmą puslapį ir pradedi skaityti iš naujo? Man ne. Kol į rankas nepakliuvo ši knyga.

Ją perskaityti norėjau jau seniai. Tik pavadinimas turėjo būti šiek tiek kitoks: Keliautojo autostopu po galaktiką gidas. Bent jau taip ji buvo vadinama kažkur kažkada skaitytuose fantastikos must read sąrašuose. Bet nesvarbu. Svarbiausia juk turinys?

Jis – nerealus! Visiška fantastika ir/arba visiškas marazmas! Sako, knyga turėtų patikti tiems, kurie neabejingi angliškam humorui (aišku, jie turėtų mėgti ir fantastiką. LABAI mėgti). Dar tiems, kuriems patinka savotiškai keistos, neįprastos knygos. Juk tikriausiai reikia būti visiškai pamišusiam dėl jų, dėl tokių fantastinių istorijų, dėl nerealių fantastinių humoristinių istorijų, kad galėtum ją atsiversti ir neužversti po pirmo puslapio. Aš neužverčiau.

Tiesa, jei tikitės daug juoktis, tai nežinau… man labai juokinga nebuvo.  Įspūdinga, keista – taip. Bet juokinga? Angliškas humoras juk ne kiekvienam. Bet vietų, kurios tiesiog pritrenkia, buvo nemažai. Jas net sunku pacituoti, nes ištrauktos iš konteksto, manau, prarastų savo žavesį. Reikėtų cituoti visą knygą. Ištisai.

Taigi, skaitykite ir NEPANIKUOKITE! Juk atsakymas į esminį klausimą tikrai yra. Ir jis būtent šioje knygoje!

Danielius Debesyla. Tinginio manifestas.

Danielius Debesyla. Tinginio manifestas.

DEBESYLA, Danielius. Tinginio manifestas. Dirbk mažiau. Tada, dar mažiau [….]. Vilnius: Tobulėjimo projektai, 2017. 160 p.

Mažiau, bet geriau.

Tikrai nemėgstu visokių saviugdos knygų. O dar elektroninių! Saviugdos – dėl to, kad jos tokios, na… apie nieką. Elektroninių dėl to, kad…. skaičiau taip, skaičiau anaip, galų gale mečiau visus išmaniuosius įrenginius ir ją atsispausdinau. Valio klasikai.

Tai ko skaičiau? Vienos FB grupės narė pasvarstė, kad visada gali atrasti ką nors naujo, net jei tariesi, kad viską žinai. O ir pavadinimas šiek tiek intriguoja, ar ne? Juk kaip pasakė kažkoks anoniminis išminčius, tinginystė – tai tik poilsis prieš didžius darbus. Norite tokį nudirbti? Tada teks išmokti tingėti. Sąmoningai.

Įspūdžiai? Jau minėjau, kad panašių knygų neskaitau. Nėra su kuo palyginti. Bet man patiko tema, suintrigavo pavadinimas. Tiesa, viską, apie ką rašoma knygoje tikriausiai galima rasti ir autoriaus tinklaraštyje (netikrinau, bet nuorodų į jį gausu). Tačiau knygoje temos ir mintys išgrynintos, tekstas minimalistinis, įdomiai pateiktas.  O  beveik kiekviena pastraipa išprovokuoja vienokią ar kitokią reakciją, panašiai, kas čia per nesąmonė, arba taip taip, ir man taip buvo, arba chm… gal ir įdomu, reikės pagalvoti. Ir panašiai.

Beje, knygos išvaizda tikrai puiki (Aušra Dundulytė ir Tomas Zakaras). Tikrai norisi paimti ir pavartyti spausdintą klasikinį variantą. (Kol kas to man padaryti nepavyko, nes knygyne, kuriame buvau, karaliauja… Atvirai).

„Kartais pagalvoju: dėl ko mes taip sukamės? Kad užsidirbtume pinigų? Bet kurių velnių mums pinigai, jeigu nieko daugiau neveikiame, tik sukamės?…“ dar praeitame amžiuje rašė Strugackiai. Pažįstate tokių, kurie vis dar tebesisuka? Parodykite jiems šitą knygą.