Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

STRUGACKIJ, Arkadij. STRUGACKIJ, Boris. Piknikas šalikelėje [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 220 p.

Kartais pagalvoju: dėl ko mes taip sukamės? Kad užsidirbtume pinigų? Bet kurių velnių mums pinigai, jeigu nieko daugiau neveikiame, tik sukamės?…

Jau norėjau padėti tašką. Ne, ne skaitymui. Tinklaraščiui. Nes perskaičiau knygą… ir.. bet… o… parašyti nėra ką. Tikrai. Taip ir laukia neužbaigtas juodraštis – savaitę, dvi, tris. Gal todėl, kad vis dar nenoriu su ta istorija skirtis…

Jau ankščiau pastebėjau knygą neįprastai nuostabiu baltu viršeliu ir dar nuostabesniu pavadinimu. Labai patiko. Tuomet ir išgirdau apie Pikniką. Vėliau – dar kelios rekomendacijos, pavartymas bibliotekoje, padūsavimas knygyne, akcijos knygų klube, ir štai, ji jau mano perskaitytų knygų sąraše. Įspūdžiai? O įspūdžiai tai neaprašomi.

Iš tiesų sunku juos apibūdinti. Nors bet kokią, kelyje pasitaikiusią fantastinę, ar bent jau fantastikos elementų turinčią knygą tuoj imu ir skaitau, Piknikas – ypatingas romanas. Tema, siužetu, nuotaika, veikėjais – viskuo… Minčių spektras platus – nuo ateivių, visatos, nepažintų pasaulių, neatrastų galimybių. Iki to paprasto žmogaus, kuriam tetrūksta ko? Gal papraščiausios laimės?

Ką gi, jei nežinai, ką pasakyti, gal geriau duoti paskaityti? Prašom.

Tikriausiai nenustebinsiu nei vieno fantastinės literatūros žinovo – esu sužavėta. Tikriausiai nesuklysiu rekomenduodama kiekvienam, kuris tokiu dar tik ruošiasi tapti – susiraskite ir paskaitykite. Būtinai.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

kmita_pietiniaKMITA, Rimantas. Pietinia kronikas [popromanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2016. 367 p.

Vienuole buva mūsų vokiečių kalbos mokytoja, atvažiavusi iš Austrijas. I su vokiečių dabar tikrai rags. Jūs įsivaizduokit, jinai mums aiškin, mes nieka nesuprantam. Atskirus žuodžius tik. Bet kas iš to, jeigu jin mums nor’ pliuskvamperfektą išdėstyt’. Kas tas pliuskvamperfekts? Mes net nepagavom kampa iš pradžių. Jinai šnek šnek, šnek šnek, paskiau klaus’: a mes ferštėjen. Nain, – šaukiam beveik choru. Ta da paprasčiau banda šnekiet’, vis tiek nieka nesuprantam. Nu bet ko i noriet’ – jinai mums banda kažkokius pliuskvamperfektus vokiškai išaiškint’, katrų mes i lietuviškai nei bum bum.

„Graudu. Iš anksto sakau, kad ši idėja pasmerkta žlugti…”. Tokį komentarą perskaičiau literaturairmenas.lt svetainėje, dar tikriausiai tada, kai knyga ir tebuvo idėja. Ir ką? Cha, cha. Niekas ne tik kad nežlugo, o dar daugiau – man tai vienas reikšmingiausių įvykių lietuvių literatūroje. Po Sabaliauskaitės, žinoma.

Ieškau, kas tai yra popromanas. Kaip aiškina pats autorius, tai žinutė skaitytojui, kad knyga nebus labai sudėtinga. Dar įdomiau, pasirodo, tai iš vokiečių literatūros kilusi sąvoka –  bren­di­mo, sa­vęs ieš­ko­ji­mo is­to­ri­jos, vykusios tuo laikotarpiu, kaip buvo nugriauta Berlyno siena.

Bet apie knygą. Tai vieno paauglio pasakojimas. Apie laikus iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo. Apie tą didžiulę nuostabą, pamačius bet kokią naujovę: kitokius daiktus, kitokius drabužius, kitokią muziką. Apie keliones į vakarietišką Europą jau net nekalbu. Apie visokias kontrabandas ir makles. Apie Šiaulius. Apie regbį, kuris yra „chuliganų žaidims, katrą žaidž’ džentelmenai, o fūle yra džentelmenų žaidims, katrą žaidž’ chuliganai” ir apie kurį, pasirod, ankščiau nieko net girdėjusi nebuvau. Ir, kaipgi be to, apie seksą, meilę, neviltį, viltį ir visus kitus ne tik paauglius kankinančius norus.

O svarbiausia, knyga parašyta kitaip. Kaip ir visai nesenai skaityta „Čia aš Varatarius”. Šiaulietiškai. Kas nors tikriausiai pataisytų: vakarų aukštaičių šiauliškių tarme. Tebūnie. Dar joje sočiai visokio rusiško žargono ir keiksmažodžių. Fe…..  Bet buvo, kaip buvo. Pionieriai buvo, spaliukai buvo, Lenino biustai buvo. Ir ta laisvė, su kuria iš pradžių nieks nežinojo, ką daryti – irgi buvo.

Ar patiko? Žinoma! Sunkūs tik pirmi trys puslapiai, vėliau jau sustoti buvo sunku. Įdomu skaityti apie jau primirštus laikus, apie žinomas vietas, apie tą nuostabą, kai viską gauni iš karto: ir ankščiau nematytus daiktus, ir negirdėtą muziką, ir knygas, daugybę knygų. Kai kuriose vietose kyla noras paprieštarauti: pala, tais metais dar nebuvo litų, arba tais metais dar nebuvo dešimtukų, arba… Ai, nesvarbu, juk istoriją mes visi prisimename skirtingai. O ta smulkmenų ir detalių gausa galutinai viską sumaišo ir palieka tik vieną atsiminimą – taip, tai tikrai buvo.

O pabaigai… Kaip tik atsivertusi laikraštį, skaitau: Šiaulių regbininkai – vėl čempionai. Valio! Bachūrs iš Pietinia tikrai džiaugtųsi.

Jaume Cabré. Prisipažįstu.

Jaume Cabré. Prisipažįstu.

prisipazistuCABRÉ, Jaume. Prisipažįstu [romanas]. Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2016. 784 p.

Praslinko du tūkstančiai metų po pasaulio sukūrimo, kai namuose pagal dešimtinę sistemą buvo išdėliotos knygos, o tėvo kabinete dar nebuvo peržiūrėti visi dokumentai.

Visada sakau, kad knygos viršelis man nieko nereiškia. Tiksliau, sakiau. Šį kartą viršelis ir buvo ta paskata, kai norisi apie knygą sužinoti daugiau. Nes iš aprašymo nesupratau, nebuvau įsitikinusi, noriu aš jos ar ne (bet kas gi galėtų nenorėti knygos tokiu viršeliu? Ei, apie knygas nieko nenusimanantys Kalėdų seniai! Juk tokią dovaną išrinkti ypač lengva, ar ne?). O… jei nepatiks?

Bet kaip gali nepatikti! Ta knyga tampa tavo gyvenimu. Lėtu, kasdienės skaitymo valandėlės pasigardžiavimu. Nes tuo pačiu metu skaityti ką nors kitą – neįmanoma. Kuo nors kitu užsiimti – taip. Nes jos neprarysi vienu ar keliais prisėdimais, net jeigu moki skaityti ypač greitai. Greitis – nebesvarbu. Tiesiog niekur nenuskubėsi. Šeima garantuotai neliks alkana, namai bus sutvarkyti, o šuo – pavedžiotas. Knyga nesujauks jūsų kasdienybės.

Galbūt tik protą. Bent jau turėtų. Visi, paskaitę anotaciją jau žino, kad tai amžių nugyvenusio ir nepagydomos ligos paliesto žmogaus užrašai. Nepaprastai talentingo, o dabar jau ligoto Adriano Ardevolio pasakojimai vedžioja skaitytoją po įvairias epochas, pristato įvairius personažus (stop stop – veikėjų gausa gąsdintis nereikia. Jų sąrašas užima tik menkus keturis puslapius, kai tuo tarpu Martin epopėjoje… et nežinau kiek, bet keliskart daugiau…).  Autorius neskuba nieko aiškinti ir skaitytojo nelepina. Lengva nebus. Tai jau tikrai.

Tai ir patiko labiausiai! Būni viename laike, vienų veikėjų kompanijoje, ir staiga, visai netikėtai šokteli porą šimtmečių atgal ir jau klausaisi visai kitų žmonių, visai kitų (ar tikrai?) rūpesčių. Nereikia laukti nei kito sakinio, nei kitos pastraipos, nei, tuo labiau, kito skyriaus. Ne kartą teko versti puslapius atgal: kur aš čia esu, ar su Adrianu ir Bernatu Barselonoje? Ar Romoje? O gal senoviškame Burgalio vienuolyne? O gal Paryžiuje, ar Vienoje? Ir kaip tai bebūtų baisu, gal Aušvice? Gal?

Šiek tiek gąsdina. Gal ir ne šiek tiek. Gal net labai. Labiausiai tai, kad per amžių amžius niekas nesikeičia ir sumenkinti, nuskriausti, užgauti ar net nužudyti žmogų dabar galima lygiai taip pat, kaip ir  prieš keletą šimtmečių. Ir niekas nieko nepakeis, taip bus dabar, ir visada, ir per amžius…. O iš vis liūdniausia, jog tai suvokiama tik tada, kai gyvenimas nugyventas ar nepagydoma liga neišvengiamai veda į anapus. Tik tada. O ankščiau – niekaip. Ir niekas nežino – kodėl?

Iššūkis. Gurmanams.

Gina Viliūnė. Magdalė, smuklės merga.

Gina Viliūnė. Magdalė, smuklės merga.

VILIŪNĖ, Gina. magdale_smukles_mergaMagdalė, smuklės merga: [romanas apie XVI am. Vilnių]. Vilnius: Alma littera, 2016. 272 p.

— Bijau tik vieno: kad pagimdysiu dukrelę, bet numirsiu jos taip ir nepamačiusi, nepriglaudusi, nepamylavusi, paliksiu pasaulyje vieną vienužę. Tačiau toks mano padermės likimas, – pridūrė tyliai, – toks prakeikimas…

Galvoju, kaip formuojasi nuomonė apie vieną ar kitą knygą? Man, kaip skaitytojai, tikriausiai svarbiausia yra emocijos. Svarbu istorija, svarbu tekstas, svarbu forma, svarbu autoriaus gebėjimas apsukti galvą skaitytojui. Ir kokias visa tai sukelia emocijas.

O  knyga mane įtraukė taip, kad kitą ryt, tarp visokiausio multitaskingo staiga pagalvojau: mintyse aš jau nebe čia, o tame XVI amžiaus Vilniuje. Kad galvoju, kaip noriu skaityti toliau, kaip man patinka tas tekstas, forma, istorija… Tarsi kokia pasaka. Ir, jei ji kada pavirstų į filmą, tikrai būtų ne prastesnė už kažkada rodytas Brolių Grimų pasakų ekranizacijas per LTV. Tik gal skirta ne visai vaikams, o kiek vyresnio amžiaus žmonėms.

Patiko. Didžiausias pliusas. Rekomenduoju romantikams ir visiems tiems, kam patinka istorija, senovė, graži lietuviška kalba, meilė ir laimingos pabaigos.

Poezijos konkursas „Žydinčios vyšnios šakelė“.

Pakalnučių bažnyčioje skamba varpai.
Kam lakštingala pamaldas laiko?
Iš pakalnės parbėga laimingi vaikai,
lenktiniu šviežią duoną suraiko.

Šiltas pienas aplipdo taures,
baltu pakraščiu lūpos apkimba,
apgiedojus lakštingala savo girias,
ievos krūme, ties langu įsminga.

Smulkų žiedą mintim iškarpai,
ne iš popieriaus – užlenkto laiko.
Pakalnučių bažnyčioje skamba varpai.
man lakštingala pamaldas laiko.

Šaltinis: Kaimo laikraštis. 2017 m. balandžio 15-21 d. Nr. 15 (690). Poezijos konkursas „Žydinčios vyšnios šakelė“

 

Caroline Eriksson. Dingę.

Caroline Eriksson. Dingę.

ERIKSSON, Caroline. Dingę [romanas]. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2017. 232 p.

— Štai taip. Dabar duok man tą kirvį ir aš jį padėsiu kur nors toliau. Tada galėsime susėsti ir pasišnekėti. Galėsi klausti, ko panorėjus. Suprantu, kad nori žinoti.

Ką ir bepridurti: jau po 20 puslapių tariesi žinantis, kas ir kaip. Gal tik tai, kad tie žinojimai dar po 20 puslapių ima ir sugriūna? O paskui dar ir dar sykį. Reikia valios, kad neatsiverstum pabaigos. Tada visas įdomumas ir baigsis.

Nežinau, kokiu principu rašomi tie psichologiniai trileriai, bet kol kas toks įspūdis, kad jie daugmaž vienodi. Gal reikia pasakyti kitaip – neskaitykite vieno psichologinio trilerio po kito. Nes tiek siužetas, tiek veikėjai pradės maišytis. Šiek tie smurto, šiek tiek šiurpuliukų, šiek tiek nežinios, šiek tiek mistikos… Ir nors vienoje knygoje gerai buvo parašyta, kad … Iš tolo žmogų, jo poelgius lengva pasmerkti. Tik atsidūręs jo kailyje, tik tris mėnulius pavaikščiojęs su jo mokasinais, suprasi, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip…. vis tiek niekaip nesuprantu moterų, kurios leidžia save skriausti. Niekaip. Tikrai niekaip. Iš baimės? Meilės? Kvailystė… juk meilė baigiasi sulyg pirmuoju smūgiu.

Bet knyga – ne apie tai. Nejau imsiu ir išduosiu tuos siužeto vingius? Jokiu būdu. Tik rekomenduočiau neskubėti  pirkti. Bent jau mano lentynoje sunkiai rastųsi jai vietos….

Clare Mackintosh. Leidau tau išeiti.

Clare Mackintosh. Leidau tau išeiti.

MACKINTOSH, Clare. Leidau tau išeiti [romanas]. Iš anglų k. vertė Akvilina Cicėnaitė. Vilnius: Alma littera, 2016. 384 p.

Užsimerkiu, lėtai atsidūstų. Laikas liautis apsimetinėjus.

Seniai beskaičiau knygų, kurių viršelius puošia išdidus užrašas: psichologinis trileris. Ko reiktų tikėtis? Iš filmo – daugmaž aiškų. Iš knygos… Iš knygos – gero siužeto, intrigos ir įtampos, kuri neleis jos užversti iki pat paskutinio puslapio. O pagaliau tą puslapį atsivertus – nuostabos, kad gal nelabai to ir tikėjausi. Arba, kad ir nelabai tesupratau, kaip gi viskas baigėsi?

Bet kokiu atveju – mano atsiliepimai teigiami.  Avarija, mažo berniuko žūtis, pabėgęs vairuotojas ir kaltės jausmas, kuris jį (arba ją) kankina. Detektyvai inspektoriai, kantriai žingsnelis po žingsnelio narpliojantys įvykį ir ieškantys galimo nusikaltėlio, nors pačių namuose rūpesčių irgi netrūksta. Jūra, paplūdimys, šuo ir jo (šuns) gydytojas, pamažu vėl bandantis pamilti (ne, ne šunį). Vyras, kurį kiekviena normali moteris paprasčiausiai nušautų. Gal ir ne, bet iš namų ir iš savo gyvenimo tikrai išmestų. Visi kiti psichologiniai reikalai. Netikėtai ir išeina visai neblogas romanas, atsiprašau, psichologinis trileris. Mėgaukitės.

Skaityti tikrai neprailgo. Apsigauti buvo kur. Nustebti – irgi. Ir pasvarstyti kas ir kaip. Tiesa sakant, nelabai suprantu  ir dabar, kaip ten viskas galų gale tai Dženai baigėsi. Variantų – bent du. O tai ir reiškia, kad visgi trileris buvo visa neblogas.

J.K. Rowling. Haris Poteris ir išminties akmuo.

J.K. Rowling. Haris Poteris ir išminties akmuo.

ROWLING, J. K. Haris Poteris ir išminties akmuo [apysaka]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 245 p.
Pirmoji dalis.

— Tai tu nežinai… nežinai… – Išsproginęs akis į Harį, Hagridas susikišo pirštus į plaukus. – Vadinasi, nežinai, kas tu esi? – pagaliau paklausė.

Va taip. Gyveni, gyveni žmogus ir vieną dieną tavo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Nesvarbu, į gerąją pusę, ar nelabai, aišku viena – streso bus. Ir nemažai.

Didžiulę nuostabą išgyveno našlaitis Haris Poteris, kuomet prieš pat jo gimtadienį į namus atskrido… pelėda. Nuostabą išgyvenau ir aš. Taip, žinojau, kad tai pasiutusiai populiari knyga, netgi filmą mačiau. Bet kad po įžymiųjų Stalkerių Haris Poteris taip tiks, tikrai nesitikėjau. Kad ta vaikiška knyga savyje turi kažką tokio, kad smagu ją paimti į rankas net suaugus. Smagu, ir tiek. Ir dar, kiek girdėjau, rašytojos talentas su kiekviena knyga vis labiau ir labiau tobulėjo. Ir dabar būtinai reiks įsitikinti, ar tai tiesa.

Tikrai yra krūvos knygų, kurias verta ir įdomu skaityti. Ir nesakykite, kad Poteris tarp jų nepatenka.

Citatos [44]

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

Tu privalai kurti gera iš bloga. Nes nėra daugiau iš ko tai daryti. Robert Penn Warren.

Ne taip svarbu, kas buvo tie ateiviai, iš kur jie atvyko, ko atvyko, kodėl taip neilgai pabuvo ir kur dėjosi po to. Svarbu tai, kad žmonija dabar tvirtai žino: ji nevieniša Visatoje (psl. 9).

— Jūs, matyt, turite galvoje stalkerius?
— Aš nežinau, kas tai yra.
— Taip pas mus Charmonte vadinami nutrūktgalviai vaikinai, kurie rizikuodami prasigauna į Zoną ir iš ten velka viską, ką tik jiems pavyksta rasti.
— Suprantu. Ne, tai ne mūsų kompetencija. (psl. 10).

Redrikas išlipo aštuntame aukšte ir, norėdamas truputį prasimankštinti, garsiai ir aiškia ištarė:
— Dušion tavo apšepusio, sena šluota, sutrauka tu, sukriošelio perpista, kartu su apsiseilėjusiu šokoladiniu snarglium… (psl. 90).

— Taip. Ir viskas būtų labai gerai, jei mes žinotumėm, kas yra protas. (psl. 136).

— Prašom, – pasakė Valentinas. – Įsivaizduokite pikniką…
Nunanas krūptelėjo.
— Ką jūs pasakėte?
— Pikniką. Įsivaizduokite: miškas, keliukas, pievelė. Nuo keliuko į pievelę įvažiuoja automobilis, iš automobilio išvirsta jaunimas, buteliai, krepšiai su gėrybėmis, merginos, tranzistoriai, fotokinoaparatai… Sukuriamas laužas, statomos palapinės, įjungiama muzika. O ryte jie išvažiuoja. Žvėrys, paukščiai ir vabzdžiai, visą naktį su siaubu stebėję, kas dėjosi, išlenda iš savo urvų. Ir ką gi jie mato? Ant žolės pritekėję autolo, išlietas benzinas, išmėtytos sugedusios žvakės ir tepalo filtrai. Visur pilna skudurų, perdegusių lempučių, kažkas pametė skečiamąjį raktą. Nuo protektorių nubyrėjęs purvas, kuris buvo prilipęs galas žino kokioje pelkėje… na ir, pats suprantate, laužavietė, obuolių graužtukai, saldainių popieriukai, konservų dėžutės, tušti buteliai, kažkieno nosinė, kažkieno kišeninis peiliukas, seni suplėšyti laikraščiai, monetos, nuvytusios kitų laukymių gėlės…
— Aš supratau, – pasakė Nunanas. – Pikninkas šalikelėje. (psl. 139).

— Palaukite, – pasakė Valentinas. – Paklausykite. „Jūs paklausite mane: kuo didingas žmogus? – pacitavo jis. – Kad sukūrė antrąją gamtą? Kad išjudino beveik kosmines jėgas? Kad per trumpą laiką užvaldė planetą ir prakirto langą į Visatą? Ne! Tuo, kad, nepaisant viso šito, išliko ir ketina gyvuoti ir toliau.“ (psl. 139).

— A, gravitacijos koncentratai… Kryptinė gravitacija. Va apie tai aš su malonumu pasikalbėčiau, bet jūs nieko nesuprasite.
— Kodėl gi nesuprasiu? Aš vis dėlto inžinierius…
— Todėl, kad pats nieko nesupratu, – pasakė Valentinas. (psl. 141).

— F-fu-u… – papurtė jis galvą, taškydamas purviną vandenį. – Kas tai buvo, misteri Šuhartai?
— Mirtis buvo, – neaiškiai ištarė Redrikas ir užsikosėjo. (psl. 182).

— Laimės visiems!.. Už dyką!.. Laimės kiek tik nori!.. Visi šen!.. Užteks visiems!.. Niekas neišeis nuskriaustas!.. Už dyką! Laimė! Už dyką!… (psl. 195).

Maiklas Kraitonas. „Andromedos“ štamas.

Maiklas Kraitonas. „Andromedos“ štamas.

kraitonas_andromedosKRAITONAS, Maiklas (CRICHTON, Michael). „Andromedos“ štamas [romanas]. Iš anglų k. vertė Romualda Zagorskienė. Vilnius: Vaga, 1975. 238 p.
Serija „Zenitas”.

— Sere, mes matome gulinčius žmones. Daugybę žmonių. Atrodo, visi negyvi.

80 kp (kp – tai sovietinių laikų kapeikos, analogas dabartiniams ct). Tiek už fantastikos klasiką, kuri, perleista dabar, tikriausiai kainuotų kokius 8,00 Eur. Mažiausiai. Ne, čia tikrai ne iš serijos „kaip ankščiau buvo geriau“… Ne, čia tiktai džiaugsmas, kad ir tarp senienų vis galima šį bei tą įdomaus atrasti.

Kraitonas yra tas pats amerikiečių rašytojas Chrichton, parašęs „Jūros periodo parką”, „Sferą” ir t.t. „Andromedos“ štamas yra pirmasis fantastinis romanas, neįprastas tuo, kad veiksmas vyksta praeityje (t.y. parašytas 1969 m., o viskas vyksta 1961 m.). Bet kokiu atveju, tai nebesvarbu: ar taip, ar taip, tai jau praeitis. Praeitis, kuomet biologija, kaip mokslo šaka, dar nebuvo pakankamai vertinama, o pirmosios ESM stebino savo gebėjimais padėti žmonijai.

Puikumėlis. Įsitraukiau nuo pirmo sakinio, perskaičiau per kelis prisėdimus. Gal kiek panaši į „Sferą“: pačių gudriausių mokslininkų ketvertukas gauna užduotį išsiaiškinti viską apie paslaptingą nežinomą bakteriją (o gal virusą). Vyrukai nugabenami į slaptą laboratoriją ir imasi darbo. Parašyta puikiai, intriga išlaikoma, veikėjai įdomūs, dar įdomesni autoriaus pasvarstymai apie mokslą, techniką, ateitį, slaptosios laboratorijos aprašymai. Viskas konkretu ir jokio tuščiažodžiavimo. Panašu, kad „Zenitas“ buvo puiki mokslinės fantastikos knygų serija.

Iš teisybės žmogaus čia visai nereikėjo, jis nevykdė jokios funkcijos. ESM valdė pati save, kas dvylika minučių per visas schemas buvo leidžiami kontroliniai uždaviniai, ir, pasirodžius neteisingam atsakymui, ESM automatiškai išsijungtų.

Ką gi, atgal į praeitį?