Jana Vagner. Vongo ežeras.

VAGNER, JanaVagner_Vongo. Vongo ežeras [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 392 p.

– Manau. toliau bus tik blogiau. Ką darysime? (psl. 22).

Važiuosime. Ten, kur nėra epidemijos, kur nesiekia pavojingo viruso užkratas, ten, kur nėra žmonių ir kur galbūt jausimės saugūs.

Ideali knyga. Vasarai, atostogoms, tingiam savaitgaliui. Ideali mėgstantiems pafantazuoti, ir kokia gi bus ta pasaulio pabaiga, ir kas gi bus po to? Ideali mėgstantiems kelio romanus: važiuosim ilgai ir nenuobodžiai. Ideali mėgstantiems psichologiją: kompanija tokia skirtinga, kad į vieną vietą ją tikriausiai ir galėjo suburti tik katastrofa. Ideali mėgstantiems dramas: myliu myliu, pavydžiu, pavydžiu, ai, oi, ir kodėl jis taip švelniai pažiūrėjo į savo buvusią žmoną, ir oi, jis paglostė savo sūnui galvelę…

Ideali ir tiems, kas nemėgsta fantastikos – bent pirmoje dalyje nesutiksime jokių mutantų, suzombėjusių piliečių ar paslaptingų ateivių. Viskas taip kasdieniška: visiems gerai žinoma liga, eilinė, per daug neišsiskirianti šeima, paprastas ir įprastas gyvenimas. Kuris paima taip vieną dieną, ir sugriūna.

Apokaliptinis trileris, psichologinė drama, kelio romanas… Labai patiko. Kada sulauksime tęsinio?

Marina Achmedova. Šedevras.

Achmedova_Sedevras

ACHMEDOVA, Marina. Šedevras [romanas]. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. Vilnius: Sofoklis, 2013. 400 p.

Bet aš… Aš! Nieko! Neprisimenu! Buvau uždaryta tame kambaryje už stiklo! (psl. 9)

Nauji Metai ir pirma nesėkmė… Nežinia, ar visi tie kalėdiniai stebuklai galvą susuko, ar Martinas iš savo Septynių Karalysčių paleisti nenorėjo… Man nepatiko. Ką ten nepatiko, neįstengiau perskaityti daugiau nei 30 puslapių. Ir pšššš….

Iš aprašymo tikėjausi trilerio. Mistinio. O čia? Moteriški padūsavimai. Modernūs. Kitu laiku gal ir būčiau skaičiusi. Dabar ne. Dabar dar norisi stebuklų, žiemos ir pasakų.

Nepasisekė. Tik neaišku, knygai ar man…

Aleksandra Marinina. Rekviem.

Marinina_rekviemMARININA, Aleksandra. Rekviem [romanas]. Iš rusų k. vertė Jurgis Gimberis. Kaunas: Jotema, 2006. 264 p.

–  O ko tu nori?
– Pinigų, ko gi daugiau, – nusijuokė vaikinas (psl. 179).

Marininos detektyvų lietuviškai yra išleista tikrai ne vienas ir ne du. Kas ten žino, gal net koks nors eiliškumas yra. Ėmiau daug nesirinkdama, – nei vienos jos knygos skaičiusi nebuvau, metas išbandyti.

Ivanas Aleksejevičius. Anastasija Pavlovna. Pavelas Michailovičius. Man labai patinka ta rusų tėvavardžių tradicija. Ir tas kažkoks rusiškas stilius patinka. Visokie skandinaviški detektyvai tikrai įdomesni, bet Marinina – artimesnė. Pasakoja ji baisiai kasdieniškai ir iš pradžių gana nuobodžiai. Porą juokelių įterpia, kurių, jei nebuvai spaliuku, nebesuprasi. Niekur neskuba. Net nieko maniakiškai nežudo. Ir gerai.  Nemėgstu ten visokių prievartavimų, kankinimų,  skerdynių. Dar po Aklumo šleikštulys nepraėjo…

Pabaiga šiek tiek nustebino. Nors iš pradžių buvo kiek nuobodoka, pamažu įsijaučiau ir susiintrigavau. Užkietėjusiam detektyvų fanui gal būtų ir nuobodoka, mėgstančiam spėlioti žudikus – pernelyg paprasta. Man tiko, nors dar nežinau, ar kitas jos knygas skaityti verta.

Lėta, paprasta, nešlykštu.

Maksas Frajus. Atėjūnas

Frajus_AtejunasFRAJUS, Maksas, ACH, Sigutė. Atėjūnas. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Iliustravo Sigutė Ach. Vilnius: Nieko rimto, 2005. 423 p.

– Nuodėmingieji magistrai! Ar tikrai? (psl. 24).

 Mano pomėgis skaityti nuo metų laikų nepriklauso. Sėdėjimas prie kompiuterio priklauso labai. Perskaitytų knygų krūvelė vis didėja ir laukia nesulaukia, kada pateks į šį tinklalapį.

Visi kitokių pasaulių gerbėjai tikriausiai jau yra skaitę Maksą Frajų, ar bent jau girdėję apie jo Echo labirintus. Kitoks pasaulis, neįprasti veikėjai, netikėti įvykiai, magija, sąmojis, – tiesiog daug valandų su gera knyga. Bent jau taip turėjo būti.

Gyvenimu nusivylęs Maksas patenką į kitą pasaulį, atsiskleidžia kaip ypatingų gebėjimų turinti asmenybė, stebina ne tik visko mačiusius, bet ir pats save. Maksą supa magija, magistrai, ekscentriški bendradarbiai, neatskleisti nusikaltimai ir du katinai. Dar puodai kamros, cigaretės iš po pagalvės, sugebėjimas kalbėtis mintimis ir kalnai maisto.

Nuodobu. Dar neperskaičiusi nei pusės, supratau, kad knyga ne man. Nuotykiai netraukė, veikėjai atsibodo, Maksas pradėjo erzinti, o tekstas atrodė iki begalybės ištemptas pasakojimais apie nieką. Neįsivaizduoju, ką galima parašyti dar keturiose knygose. Sąmojai atsibodo jau pirmosios pabaigoje ir skaitymo džiaugsmas kažkaip magiškai išnyko.

Užteko man tų Echo labirintų. Nemanau, kad kada nors užsinorėsiu dar.

Marija Stepnova. Lazario moterys.

Stepnova_Lazario moterysSTEPNOVA, Marina. Lazario moterys.  [romanas]. Iš rusų k. vertė Sigitas Parulskis. Vilnius: Tyto alba, 2013. 390 p.

Dabar jūs žinote, kas yra baletas (psl. 306).

Puantai neturėtų nugąsdinti baleto nemėgėjų. Tiesa, knygoje apie jį šis tas yra. Tas šis tas verčia jaustis nejaukiai: didelė tikimybė, kad vietoj scenoje išsipuošusių spragtukų ir džiuljetų imsiu ir išvysiu nukankintus, nualintus, nuo vaikystės traumuojamus artistus.

Bet knyga tikrai ne apie baletą. Tai šeimos saga. Kažkur nuo XIX a. pabaigos ir beveik iki šių dienų. Ir veiksmas vyksta Rusijoje. Šaunu! Dar daug kas džiaugiasi vertėju. Vertimų subtilybių neišmanau, tad ir pastebėjimų neturiu. Bet jau pirmieji sakiniai nuteikia, kad tekstas bus neprastas.

Tikrai, knyga puiki. Nedrįsčiau teigti, kad tai mano metų atradimas, geriausia kada nors skaityta, ar dar ten kokia nors akis atvėrusi knyga. Ne, nieko panašaus. Sakyčiau, pradžioje net nuobodžiavau. Bet tik pradžioje, kol įsijaučiau į tekstą, kol pajutau šiek tiek sarkastišką, šeimos istorijoms ne visai būdingą stilių, kol susigaudžiau, kas čia ir kaip. O paskui… Meilė, neapykanta, džiaugsmai ir nusivylimai, karai,  jau minėtas baletas. Juokas ir ašaros kartu.

Gera knyga. Patiko. Kada nors tikrai mielai paskaitysiu dar kartą.

Valentinas Rasputinas. Gyvenk ir neužmiršk. Paskutinė valanda.

Rasputinas_PaskutineRASPUTINAS, Valentinas. Gyvenk ir neužmiršk. Paskutinė valanda [apysakos]. Iš rusų k. vertė Danutė Krištopaitė. Vilnius: Vaga, 1979. 359 p.

Senikė gulėjo lovoj ir laukė, kada nutils pirkia, nes žinojo: jos mirtis bugšti ir į triukšmą neis. (psl. 329).

10-oji iš knygų iššūkio.

„Paskutinę valandą“ žinojau nuo mokyklos laikų. Tąsyk netikėjau, kad privaloma gali būti ir įdomu, ir įspūdinga. Bet buvo. O tą įspūdį saugojau iki šiol, kol perskaičiau knygą dar kartą.

Apysaka „Gyvenk ir neužmiršk“ parašyta 1974 m., „Paskutinė valanda“ – 1970 m. Abiejų centre – moterys. Nastiona nusižengia visos kaimo bendruomenės įsitikinimams padėdama savo dezertyravusiam ir nuo karo baisumų besislapstančiam vyrui. Senikė Ana miršta, tačiau mirtis neskuba, lūkuriuoja, o suvažiavusiems, laukti priverstiems vaikams ima darytis nuobodu.

Labai sunku papasakoti apie tą įspūdį, kurį palieka patikusi knyga. Lengviau, jei nepatinka. Tada tikrai aišku, kas ir kodėl. O dabar… Moterys, gyvenimai, mirtys – tikrai ne nauja tema. Tarsi nieko ypatingo ir nevyksta, bet vis tiek įdomu. Tiesiog kažkada, Atamovkoje prie Angaros, buvo kiti laikai ir kiti žmonės. Kitas pasaulis. Gyveno tada ir kūrė tie, kuriems savo tauta buvo svarbiau už viską, savo žemė – brangiau už viską, o moterys…, moterys tiesiog aukščiau už viską.

Keičiasi laikai, santvarkos ir žmonės, o geros knygos tokioms išlieka visada.

Dmitry Glukhovsky. Metro 2033.

Glukhovsky_MetroGLUKHOVSKY, Dmitry. Metro 2033. [romanas]. Iš rusų k. vertė Viktoras Žostautas. Vilnius: Didlaukiai, 2011. 447 p.

Išgyventi. (psl. 15).

Pasaulis sunaikintas. Gyvenimas persikėlė į… metro.

Fantastiniame, postapokaliptinės tematikos rusų autoriaus betseleryje daliai išsigelbėjusių žmonių nuo radiacijos ir kitų atominio karo siaubų pavyksta išsigelbėti metro. Bet ir čia – visas pasaulis. Kiekviena stotis – kaip skirtingos valstybės. Įvairiausių tautybių. Įvairiausių valdymo formų. Įvairiausių tikėjimų.

Artiomas gimė dar paviršiuje, bet beveik visą sąmoningą gyvenimą praleido po žeme. Būtent su juo teks paklaidžioti beveik po visą metro. Netgi pabūti paviršiuje. Pasikamuoti mąstant, kas laukia žmonijos ateityje?

Gal „Metro 2033“ ir neprilygsta garsiajam ir įspūdingajam Keliui“. Skeptikai netgi gali drąsiai kabinėtis prie prasto vertimo ar gausybės gramatinių klaidų. Bet kiekvienam tokios ar panašios tematikos gerbėjui tai tikrai geras skaitinys. Ir, netgi, su visai prasminga pabaiga.

Lauksiu tęsinio.