Viljamas Somersetas Moemas. Aistrų našta.

Aistru_nastaMOEMAS, Viljamas Somersetas. Aistrų našta. [romanas]. Iš anglų k. vertė O. Katinskaitė-Doveikienė. Vilnius: Vaga, 1969. 718 p.

– Bet, jei visa tai tiesa, sušuko Filipas, kokia gyvenimo prasmė? (psl. 249.

6-oji iš knygų iššūkio.

Po kelių švedų rašytojų romanų, į rankas pakliuvo šis. Ir, būsiu nepopuliari, nesužavėjo. Tikrai sudėtinga skaityti anglų klasiką po jausmingos moters vargo istorijos ir įspūdingos legendomis apipintos švediškos sakmės. Moemas rašo, kaip koks tuometinis Irvingas, įtaigiai, bet popieriaus ir žodžių netaupo. Jis pakankamai ironiškas, ir net ciniškas, bet vis tiek net aplink pačius aistringiausius veikėjus  tiesiog sklando angliškas santūrumas.

Bet visgi, knyga apie aistras. Tad ir aistrų, nors ir anglišku stiliumi, buvo. Ieškota gyvenimo prasmės. Amžinos meilės. Su ciniška gaidele autorius pasakoja apie našlaičio Filipo vaikystę, mokslus mokykloje ir pergyvenimus dėl nesveikos kojos pėdos. Ir daug vėliau, tarsi šaiposi iš Filipo, jam niekaip nepasirenkant ar mokytis buhalterio padėjėju, ar studijuoti dailę, o gal mediciną… Ne lengviau kaip pasirinkti profesiją, Filipui sekėsi ir meilėje: visos draugystės beveik visada baigdavosi sudaužyta širdimi.

Atsakymą kiekvienas turi susirasti pats“ (psl. 245). Visi daugiau nei 700 psl. surašyti Filipo Kerio pergyvenimai – tai bandymas surasti tą savo atsakymą. Kokia gyvenimo prasmė? Autorius jam leidžia kilti ir smukti, tikėti ir nusivilti, džiaugtis ir liūdėti. Senos kaip gyvenimas tiesos nuolat sukasi vaikino galvoje, aptariamos pokalbiuose su Paryžiaus bohema ar pačiais spalvingiausiais draugais. Tai puiki knyga nerimo ir egzistencinių klausimų kamuojamiems žmonėms. Gal ir jiems, pasikankinus kartu su Filipu, bus lengviau surasti savąjį atsakymą…

1915 m. išleista „Aistrų našta“ tapo populiariausiu rašytojo kūriniu. Populiarus jis ir šiandien ir patiks visiems, gyvenimo prasmės tebeieškantiems skaitytojams.

Selma Lagerlef. Sakmė apie Gestą Berlingą.

lagerlef_sakmeLAGERLEF, Selma. Sakmė apie Gestą Berliną. [pasakojimai]. Iš švedų k. vertė Rimutė Rimantienė. Vilnius: Vaga, 1982. 349 p.

Čia dabar aplink mus ištisus metus skraidė fantazijos bitės, bet kaip jos sutilps į tikrovės avilius, tai jau tikrai jų dalykas. (psl 342).

5-oji iš knygų iššūkio.

Gerai, kad ne visi žmonės gali būti pastoriais. Dar geriau, kaip vienas nenusisekęs pastorius, kažkada senovės Švedijoje laimingo atsitiktinumo dėka tapo Ekebiu kavalieriumi. Ir istorija prasidėjo.

Būna, kad knyga nepateisina lūkesčių. Arba atvirkščiai – užburia net tada, kai nieko pernelyg iš jos nesitiki. Tokia pasitaikė ir ši – magiška švedų krašto sakmė. Nežinau, ar esu ką nors panašaus skaičiusi. Tikriausiai. Skaitydama vis prisimindavau lietuviškąjį romaną Sauliaus Šaltenio romaną „Kalės vaikai“.  Abiejuose tiek daug fantazijos ir išmonės. Tiek daug įvairiausių veikėjų. Tiek daug įvairiausių minčių apie gyvenimą, meilę ir mirtį.  Sauliaus Šaltenio romanas artimesnis ir labiau suprantamas, nes juk jis apie mus pačius. Selmos Lagerlef sakmė apie kitą kraštą, kitus papročius, bet labai vaizdinga ir graži. Tikrai nesinorėjo, kad knyga pasibaigtų.

Selma Lagerlef, viena garsiausių Švedijos rašytojų, Nobelio premijos (1909 m.) laureatė,  pirmajame, prie geriausių kūrinių priskiriamame romane norėjo įamžinti gimtojo krašto grožį, jo žmones ir padavimus. Todėl taip įdomu skaityti, kiekvienas veikėjas unikalus ir įsimintinas, pasakojimas primena legendą, o kai kurie veikėjai – pasakų herojus. Skaitydama net nepagalvojau, tikra tai, ar išgalvota, nes juk gyvenimas ir taip spalvingas, o ypatingai tada, kai apie jį pasakoja tokia talentinga rašytoja.

Yra keletas knygų, kurias kada nors skaitysiu dar kartą. Ir galbūt dar. Selmos Lagerlef „Sakmė apie Gestą Berlingą“ – jau šiame sąraše. Neskaičiusiems – atidėkite visas knygas į šalį ir perskaitykite šią. Ekebiu kavalierių gyvenimas ir nuotykiai tikrai to verti.

Sali Salminen. Katryna.

Salminen_KatrynaSALMINEN, Sali. Katryna. [romanas]. Iš švedų k. vertė K. Mekas. Vilnius: Vaga, 1966. 384 p.

– Taip, yra, ten taip pat yra jūrų ir laivų, aš plaukiosiu ir plaukiosiu, kol rasiu tave (psl. 270).

4-oji iš knygų iššūkio.

„Katrynos“ istorija – apie vargingą, sunkų gyvenimą ir narsią moterį. Tokių knygų begalės. Ir visgi, ji išsiskiria – įtaigiu švedišku pasakojimu ir jūra.

Tai pirmasis švedų rašytojos Sali Salminen romanas, ir kaip retai būna, geriausias. Istorija intriguoja nuo pirmo puslapio. Gerai gyvenančio ūkininko duktė per kvailą atsitiktinumą (arba meilę iš pirmo žvilgsnio), patenka į Torsio salos Vesterbiu kaimelį ir tampa vargingiausio trobelninko žmona. O toliau… Vien vargas ir skurdas, ir tik viena kita laimės akimirka skaidrina gyvenimą, kurias didžiausiame varge moka atrasti tik narsiausios moterys. Trumpos be galo tikroviškos istorijos pasakoja apie Katrynos gyvenimą paprastai ir įtaigiai. Istorija apie norinčią, bet nieko negalinčią pakeisti moterį ne vienam sugraudins širdį.

Ir visgi, kad ir kaip būtų jautriai papasakota, Katrynos istorija niekaip neišsiskirtų iš kitų, panašių moterų gyvenimo istorijų, jei ne jūra. Nors nuo to geresnė knyga ji ir netampa, sužavi tarsi nejučia supintas žmogaus likimas su jūra. Su ja susiję visi: turtingi ir vargšai, laimingi ir nelaimėliai, vyrai ir moterys, maži ir dideli… Varguoliams jūra – dar ir išsigelbėjimas iš skurdo, užtikrintas maistas ir viena kita markė pragyvenimui. Tad vos bėgioti pradėję pypliai jau svajoja parsisamdyti į laivą, išplaukti į jūrą ar net tapti kapitonais. Ir, atėjus tam metui, artinantis pavasariui, motinos išruošia savo vyrus ir sūnus į jūrą, pasiruošusios ilgam, iki Kalėdų trunkančiam laukimui.

Nors ir koks vargingas bebūtų buvęs Katrynos gyvenimas, užvertus knyga neliūdna. Tokios istorijos nepakeičia pasaulio, nemoko, kaip panaikinti skurdą ar neteisybę, bet tikrai padaro geresniu ne vieną ją skaičiusį skaitytoją.

Fiodoras Dostojevskis. Lošėjas. Netočka Nezvanova.

Losejas_DostojevskisDOSTOJEVSKIS, Fiodoras. Lošėjas. [romanas ir apysaka]. Iš rusų k. vertė D. Urbas ir L. Žurauskas. Vilnius: Valstybinės grožinės literatūros leidykla, 1963. 407 p.

– Sakykit, ar, be lošimo, daugiau jūs niekuo neužsiimat? (psl. 186).

3-oji iš knygų iššūkio.

Niekada neapsirinku, skaitydama Dostojevskį. Kol jo storieji dvitomiai romanai ramiai laukia geresnių laikų, mėgaujuosi trumpaisiais kūriniais. Knyga pirmiausiai patraukė savo dėmesį tikrai ne siužetu – labai mėgstu visokias netikėtai rastas senienas, tad šis 1963 metų leidimo romanas niekaip negalėjo likti neskaitytas. O jau tada įsuko ir siužetas, kaip kokia ruletė.

„Lošėjas“ – romanas ir yra apie lošimą. Apie lošėją, iš meilės merginai pralošusį savo gyvenimą. Romanas, parašytas 1867 m., aktualus, tikras ir įtikinamas.  Rašytojas rašė iš savo patirties – pats gyvendamas Vokietijoje buvo tapęs aistringas lošėjas ir nelabai kaip savęs bekontroliavo. Bet jis buvo sąžiningas kūrėjas – nors kūryba buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, bele ko nerašė, o tik tai, kas buvo aktualu skaitytojui.

O knyga skaitytojui tikrai aktuali, aktuali net ir šiandien, net ir tiems, niekada nebuvusiems prie jokios ruletės ar niekada nežaidusiems pokerio. Tikrai sudrebės ne vienam širdis, kaip į kazino triumfališkai žengs (įvažiuos) kietoji la baboulinka. Ir sulaikę kvėpavimą lauks, kaip čia pasisuks įvykiai, iškris juoda ar raudona, o gal vėl iškris zéro... La baboulinka vargšė, ne kaip baigė gyvenimą, tai ir perspėjimą iš aistringojo ruletės lošėjo Dostojevskio nesunku suprasti.

O man didžiausias netikėtumas buvo dar viena rasta apysaka knygoje –  „Netočka Nezvanova“. Po aistringų vyriškų ruletės lošimų patekau į visiškai priešingą – ašaringą moterišką pasaulį. Čia viskas kitaip – pagrindinė herojė Netočka (Ana) pasakoja savo gyvenimo istoriją.  O ta istorija jau nuo mažų dienų buvo sunki, skurdi, pilna vargo ir, žinoma, ašarų. Ir net kaip Netočkos gyvenimas netikėtai pasikeičia, našlaitei likusiai mergaitei ir toliau ne mažiau skaudą širdį…

Apysaka nebaigta, tarsi nutrūksta be pabaigos. Ji yra viena iš kūrinių, pagal kurią pastatytas spektaklis „Dostojevskis vaikams“ (šaltinis).

Tinklaraštis „Ką skaityti“ tik dar kartą įsitikino, kad Dostojevskį skaityti verta. Bet kokiu formatu.

Motiejus Valančius. Palangos Juzė.

Valancius_Palangos JuzeVALANČIUS, Motiejus. Palangos Juzė. [apysaka]. Dailininkas Vytautas Jurkūnas. Vilnius: Vaga, 1977. 390 p.

„Nugis išsižiokit, pasistatykit ausis ir klausykit…“  (psl. 12).

2-oji iš knygų iššūkio.

Taip Juzė Viskantas pradėjo pasakoti savo nuotykius, sugrįžęs į tėviškę po ilgos kelionės. Klausytojai klausėsi trylika vakarų (tiek knygoje yra skyrių) išsižioję ir pastatę ausis, tiesa, vėliau pradėjo žiovauti ir beklausydami užmigdavo…

Man taip neatsitiko. Taip įdomu sekti keliautojo pasakojimą, o jeigu tas keliautojas keliauja po pažįstamas vietoves, žiūrėk, ims, ir užsuks į tavo kiemą, jeigu būsi prisiklijavęs lange žvaigždę… Arba turėsi kriaučiui darbo. Tiesa, keliavo jis prieš beveik 150 metų… Bet dėl to tik dar įdomiau.

Ką tada veikė žmonės? Kaip jie rengėsi? Kaip pramogavo? Kokia buvo jų buitis? Viskas detaliai aprašyta. Dainos, šokiai, laidotuvės, krikštynos, o vestuvėse Juzė pabuvojo net dvejose. Norintys savas vestuves atšvęsti pagal ypač senovinius papročius, gali nemažai scenarijaus nusirašyti nuo Valančiaus. Gausu ir žaidimų. Tokių, kad kartais net sunku įsivaizduoti, kaip juos žaisdavo beveik suaugę žmonės. Bet juk viskas buvo prieš 150 metų. Pritrūko tik gamtos, aplinkos aprašymų.

„Palangos Juzę“ gal nebūtų taip įdomu skaityti, jei ne jos kalba, kuri, žinoma, per tiek metu nemažai pasikeitė. Daug nebevartojamų, arba jau pamirštų žodžių, kurių reikšmę reikia prisiminti. Daug gražių pasakymų, juokų, pašmaikštavimų.

Ir dar. Kada šiandien taip populiaru rinkti visokias meniškiausias, kūrybiškiausias knygas, man nieko nėra gražiau už šias, senojo Vagos leidimo, puoštas dailininko Vytauto Jurkūno iliustracijomis. Skaityti jas – ypatingas malonumas. Ir popierius, ir šriftas ir puošnios iliustracijos, viskas tarsi sukuria tokį skaitymo džiaugsmą, kad tokia nemiela, mokyklos suole nepatikusi knyga virstų smagiu ir ypatingu kūriniu.

Tikram savos literatūros gerbėjui.

Janušas Korčakas. Karalius Motiejukas Pirmasis.

Korcakas_Karalius-MotiejukasPirmasisKORČAKAS, Janušas. Karalius Motiejukas Pirmasis. [pasaka]. Iš lenkų k. vertė Antanas Paraščiakas. Iliustr. J. Srokovskis. Vilnius: Vaga, 1982. 390 p.

Suaugusieji neturėtų skaityti mano apysakos, nes joje yra netinkamų skyrių, jie nesupras ir šaipysis iš jų. Bet jeigu labai norės, tegu pamėgina. Juk suaugusiems neįmanoma uždrausti, jie nepaklausys, – ir ką jiems padarysi?  (psl. 6).

1-oji iš knygų iššūkio.

Nepaisiau įžangoje parašyto autoriaus perspėjimo ir pamėginau paskaityti knygą vaikams. Mėginti buvo ką, nes visi mano vaikiški mėginimai perskaityti šią knygą jau buvo pasibaigę nesėkme.

Išskirtinė, ir savo nevaikišku dydžiu, ir turiniu, neleidusi savęs pamiršti daugelį metų, knyga pagaliau pasidavė. O visą knygos turinį nepaprastai gerai vaizduoja jos viršelis – tame berniuko paveiksle pavaizduotas visas kūrinio liūdesys ir apmąstymai. O minčių jame tikrai daug.

Tai pasaka apie vaiką, kuris netikėtai, mirus tėvui, tampa karaliumi ir supranta, kad viskas dabar jo valioje. Autorius tikrai labai paprastai ir žaismingai seka pasaką apie Motiejuką, norintį pakeisti pasaulį, padaryti jį geresniu, gražesniu, patogesniu gyventi vaikams. Bet pasirodo, tai įgyvendinti nėra taip paprasta. Tenka susidurti su išdavystėmis, veidmainyste ir kitomis, ne pačiomis geriausiomis žmonių savybėmis. O kur dar karai ir tremtis…

Pasaka parašyta 1923 m., daugeliui pirmųjų jos skaitytojų aprašomi įvykiai tikriausiai net neatrodė išgalvoti: sunkus gyvenimas, artėjanti fašizmo ir karo grėsmė buvo labai reali. Paties autoriaus globojami vaikai kartu su juo patyrė tragišką žydų likimą, buvo išgabenti į Treblinkos mirties stovyklą, ir niekas niekad jų daugiau nebematė (šaltinis).

Nors šiandieniniam vaikui tai tėra tik pasaka, bet ją perskaityti sugebėtų tikrai ne kiekvienas. Filosofijos čia su kaupu: kiekviename puslapyje, kiekviename sakinyje. Motiejukas daug mąsto, galvoja, rašo dienoraštį, bando daryti išvadas, bet to vienintelio ir teisingo atsakymo, kaip padaryti žmones laimingus, arba kaip suprasti gyvenimą, neranda, nes tokio vienintelio ir teisingo atsakymo nėra.

Knyga liūdnoka. Nelinksma, kada norai taip paprastai, tarsi mostelėjus burtų lazdele, nesipildo. Linksmumo neprideda ir tragiška knygos pabaiga. Tačiau pati autoriaus idėja vaikams paprastai papasakoti apie sudėtingą gyvenimą žavi, todėl knyga dar ilgai išliks atmintyje kaip pasaka apie Karalių Motiejuką, norėjusį padaryti pasaulį gražesniu.

Erichas Marija Remarkas. Juodasis Obeliskas.

Remarkas_ObeliskasREMARKAS, Erichas Marija. Juodasis Obeliskas. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Osvaldas Aleksa. Vilnius: Vaga, 1984. 333 p.

Prakeikta mūsų atmintis – tikras sietas. Ji nori išlikti. O išlikti galima, tiktai viską pamiršus. (psl. 253).

Štai ir paskutinioji, alternatyvia likusi Knygų iššūkio 2012 knyga, nors ir kaip norėjo, nebesuskubo visoms kitoms į draugiją. Nes ji irgi iš tų stebuklingųjų, dar vasarą numestų ir išpeiktų, o dabar perskaitytų su didžiausiu malonumu.

– Minutėlę! Pirmiausia turiu tinkamai nusiteikti. (psl. 160).

 Skirtingai nei daugelis, nesižaviu visomis iš eilės šio rašytojo knygomis. Nors ir atrodo panašaus stiliaus ir temų, jos skirtingos, vienos patinka labiau, kitos nepatinka visai. Bet „Juodasis Obeliskas“  ypatinga knyga.

1918 metais Heinrikas buvo žūtbūtinis karo priešininkas. O dabar jis pamiršo viską, kas jį tokiu buvo padarę, ir karas vėl jam atrodo kaip smagus, linksmas nuotykis. (psl. 253).

Taip, „Juodasis Obeliskas“ ypatinga knyga ne dėl autoriaus mokėjimo pasijuokti iš skaudžių ir baisių dalykų – to yra ir kitose knygose. Joje ypatingai stipriai jaučiamas karo absurdas. Yra prirašytos krūvos knygų apie karą, dramatiškus pasirinkimus, psichologines jo pasekmes, sprogdinamus vaikus ir letenas iš streso nusigriaužusius gyvūnus. Daug jų skaičiau, dauguma jų įdomios. Bet nei viena knyga negriaužia taip kaip Remarko. Arba, cituojant  knygų tinklaraštį Tūkstančiai puslapių: Niekas kitas nemoka taip puikiai sudirbti karo, kaip Remarkas.

Ar tikrai žmonės nieko nebeatsimena?