Knygų iššūkis 2013. Pabaiga.

Kažkada žmonės tikėjo, kad įsigytą knygą skaitys ne tik patys, bet ir jų vaikai. Nieko panašaus. Užaugę jie senienų nebenori. Kur kas maloniau skaityti naujas, gražiai išleistas, madingas knygas, kurių popierius malonus, šriftas gražus, o paraštės tinkamo dydžio. Ne išimtis čia ir aš. Norisi tų naujienų. O senos, geros knygos lieka neskaitytos.

Todėl prieš dvejus metus startavusio Knygų iššūkio idėja labai patiko. Dvylika vis atidėliojamų knygų. Tiek reikėjo perskaityti per metus pagal pačių susidarytus sąrašus.

Per dvejus metus perskaičiau ne vieną.  Seną, išleistą bent jau prieš dvidešimt metų. Džiaugiausi, nes radau daug gerų, įdomių, bet pamirštų knygų. Ieškosiu tokių ir toliau. Jau be iššūkių.

 

          Mikaelis_Motina               Jaunsudrabinis_Aija                Remarkas_Obeliskas

lagerlef_sakme          Rasputinas_Paskutine          cinsas_arklio-vasara         Lankauskas_Uzkeiktas

Romualdas Lankauskas. Užkeiktas miestas.

Lankauskas_UzkeiktasLANKAUSKAS, Romualdas. Užkeiktas miestas.  [romanai]. Vilnius: Vaga, 1988. 96 p. (Popul. b-ka; PB).

Aš juk nežinojau, kokie nauji išbandymai manęs laukia. (psl. 24).

12-oji iš knygų iššūkio.

Alegorinis romanas. Veikėjas pakliūna į keistą miestą, kuriame žmonės keistai elgiasi, iš kurio norisi kuo greičiau sprukti. Bet…. yra šiokių tokių keblumų.

Autorius negirdėtas, bet nei dūsauti, nei lapų sklaidyti besigraužant, kad vėl tapau reklamos auka, nereikėjo. Skaityti norisi: įdomu, ar Bernardui Kunui pavyks?

Parašyta gerai ir gražiai. Nestandartiškai. Be verksmų ir ašarų, kaip mums įprasta. Sudėtingas situacijas vaizduoti kitaip, be slegiančio liūdesio, yra dėmesio vertas atvejis. Kartu su veikėju jaudinausi, tikėjausi ir baisėjausi ironiškai pavaizduota totalitarinės santvarkos sistema.

Ir pagalvoti yra apie ką. Tokių Grandiosų Generalpijų pilna. Tik saugokis, kad įkliūsi, ir nebegalėsi  ištrūkti, net labai norėdamas, prisitaikysi, nors ir suprasi, kaip tai kvaila, tylėsi, nes išsakyta nuomonė pakenks, supanašėsi su kitais, nes taip patogiau. O tapęs užkeikto miesto gyventoju, klaidžiosi, nepažįstamomis gatvėmis vis sukdamas ratus, ir negalėsi ištrūkti.

Nepasiklyskit!

Eduardas Cinzas. Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos.

cinsas_arklio-vasaraCINZAS, Eduardas. Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos. [romanai]. Vilnius: Vaga, 1986. 319 p.

Šokau per audros išverstą eglę ir… pakibau ore. Iš eglaičių tankumyno išniro Raudonasis arklys ir smogė ragu į galvą. (psl. 125).

11-oji iš knygų iššūkio.

Akivaizdu, kad išeivijos rašytojas Edmundas Cinzas (Čiužas) yra ne toks, kaip visi. Tiek savo laiku, tiek dabar. Gal nebuvo sunku, nes juk jis gyveno Belgijoje, rašė apie šį kraštą, o aštuntajame dešimtmetyje tai intrigavo jau savaime. O aš tik įsitikinau, kad autorius tikrai įdomus ir šiandien.

Tai dilogija. Abiejuose romanuose – tie patys žmonės, ta pati vieta, tas pats siužetas. Meilė ta pati. Dėl jos kenčia ir daktaras Stanis Dogenas, ir miestelio mero duktė Mona. Kenčiančių yra ir daugiau, bet šie du – pagrindiniai ir tikrai labai neeiliniai veikėjai. Ką jie mąsto, patiria, išgyvena, rašytojui pavyko ypač įtikinamai papasakoti.

Labai patiko. Ką jaučia žmogus, kuris nežino, kada jį puls Raudonasis arklys? Arba žmogus, kuriam sunku suprasti savo mylimąjį? Niekad nemėgau psichologijos ir visko, kas su ja susiję. Šį kartą patiko.  Dogenio Raudonasis arklys paliko didžiulį įspūdį. Nenuvylė ir pabaiga. Knyga – ne detektyvas, bet ją skaičiau kelis kartus ir svarsčiau, ar ko nors nepraleidau.

Gal ir ne literatūros šedevras, bet paskaityti verta.

Valentinas Rasputinas. Gyvenk ir neužmiršk. Paskutinė valanda.

Rasputinas_PaskutineRASPUTINAS, Valentinas. Gyvenk ir neužmiršk. Paskutinė valanda [apysakos]. Iš rusų k. vertė Danutė Krištopaitė. Vilnius: Vaga, 1979. 359 p.

Senikė gulėjo lovoj ir laukė, kada nutils pirkia, nes žinojo: jos mirtis bugšti ir į triukšmą neis. (psl. 329).

10-oji iš knygų iššūkio.

„Paskutinę valandą“ žinojau nuo mokyklos laikų. Tąsyk netikėjau, kad privaloma gali būti ir įdomu, ir įspūdinga. Bet buvo. O tą įspūdį saugojau iki šiol, kol perskaičiau knygą dar kartą.

Apysaka „Gyvenk ir neužmiršk“ parašyta 1974 m., „Paskutinė valanda“ – 1970 m. Abiejų centre – moterys. Nastiona nusižengia visos kaimo bendruomenės įsitikinimams padėdama savo dezertyravusiam ir nuo karo baisumų besislapstančiam vyrui. Senikė Ana miršta, tačiau mirtis neskuba, lūkuriuoja, o suvažiavusiems, laukti priverstiems vaikams ima darytis nuobodu.

Labai sunku papasakoti apie tą įspūdį, kurį palieka patikusi knyga. Lengviau, jei nepatinka. Tada tikrai aišku, kas ir kodėl. O dabar… Moterys, gyvenimai, mirtys – tikrai ne nauja tema. Tarsi nieko ypatingo ir nevyksta, bet vis tiek įdomu. Tiesiog kažkada, Atamovkoje prie Angaros, buvo kiti laikai ir kiti žmonės. Kitas pasaulis. Gyveno tada ir kūrė tie, kuriems savo tauta buvo svarbiau už viską, savo žemė – brangiau už viską, o moterys…, moterys tiesiog aukščiau už viską.

Keičiasi laikai, santvarkos ir žmonės, o geros knygos tokioms išlieka visada.

Reinis ir Matysas Kaudzyčiai. Matininkų laikai.

Kaudzyciai_matininkuLaikaiKAUDZYČIAI, Reinis ir Matysas. Matininkų laikai. [romanas]. Iš latvių k. vertė Aleksandras Žirgulys. Vilnius: Vaga, 1980. 407 p.

Tačiau tarp matininko padėjėjų būta ir vieno kito doro žmogaus, kuris per tuos apgavysčių ir suktybių metus išplaukė kaip gulbinas per dumbliną ežerą, nė plunksnelės nesusitepęs (psl. 195).

9-oji iš knygų iššūkio.

Latviai turėtų ja didžiuotis. O tikriausiai ir didžiuojasi – juk tai pirmasis jų romanas. O be to, kiek yra knygų, kurių veikėjų garbei leidžiamos proginės monetos? [šaltinis]. Tik tos, kuriose jie ryškūs, įdomūs, tikri. Aktualūs net šiandien.

Reinio ir Matyso Kaudzyčių romanas tokios garbės susilaukė. Knygos veikėjai –  pačios įvairiausios asmenybės. Materialistai, galvojantys apie pinigus, sukčiai, vedžiojantys juos už nosies, aferistai, neapsieinantys be detektyvų. Bet, žinoma, ir romantikai, viskam pasiruošę dėl meilės.

Ir visi jie, su nerimu laukiantys matininkų.

Mėgstantiems knygas apie senovę, kaimą, kaimiškus įvykius ir darbus, teks nusivilti. Nors ir vaizduojami senoki,  net XIX a. siekiantys laikai, bet karvių ganymo ir braidymo po purvus nėra. Gi kam tos karvės ir berūpi, jeigu vyksta tokie svarbūs reikalai, kaip žemės permatavimas ir išpirkimas. Kas dirbs lauko darbus, kada reikia galvoti, kaip, kam ir kokį kyšį nunešti, kad žemę išmatuotų teisingiau, nei visiems kitiems.

Knygą skaityti nėra lengva. Bet verta. Nes juk Matininkų laikai dar nesibaigė, ir panašu, kad greitai nesibaigs…

Broliai Grimai. Trys verpėjos.

Broliai Grimai_Trys verpėjosBroliai Grimai. Trys verpėjos. [serija: Pasaulio pasakos]. Iš vokiečių k. vertė Juozas Balčikonis. Iliustravo V. Klemkė. Vilnius: Vaga, 1979. 383 p.

Seniai seniai, kada dar daug kas darėsi, kaip norėjo žmonės, gyveno karalius. (psl. 5).

8-oji iš knygų iššūkio.

Apie Brolių Grimų pasakas ką nors naujo pasakyti sunku. Jos populiarios, daug kartų leistos, animuotos ir ekranizuotos, mylimos jau daugelio vaikų kartų. Mėgstu jas ir aš. Ankstyvoje vaikystėje, šios pasakos buvo vienos iš skaitomiausių.

Knygoje „Trys verpėjos“ yra net 77-ios gražiausios Brolių Grimų pasakos. Jos unikalios. Jose netrūksta nuostabiausių nuotykių ir herojų. Netrūksta jose ir žiaurumo. Pjaustomos kūno dalys, kabinamos akys, žiauriausiomis bausmėmis baudžiami blogieji veikėjai. Bet tai nelabai stebina. Liaudies pasakos nėra kuriamos specialiai vaikams. Jos sukurtos iš tautos istorijos, iš jos išminties. Tad ir Brolių Grimų, iškiliausių asmenybių to meto Vokietijos kultūroje, užrašytose pasakose atsispindi žmonių požiūriai, nuomonės, svajonės. Ir tikėjimas, kad gėris bet kokiomis priemonėmis turi nugalėti blogį.

1979 m. išleistas pasakas „Trys verpėjos“, verstas Juozo Balčikonio, ypač smagu skaityti dabar. Ne tik todėl, kad ypatingai mėgstu senų leidimų knygas. Labai gražus ir kalbinis vertimas, kaip ir kitos šio vertėjo knygos, pilnas konstrukcijų, kurios jau seniai nebenaudojamos. Vertimas atspindi  XX a. I pusės paprastų Lietuvos gyventojų šnektą. J. Balčikonis stengėsi rašyti suprantamai visiems, mokytiems ir nemokytiems žmonėms. Net jei ir tekdavo nuklysti nuo originalo.

2012 metai buvo Brolių Grimų metai. Pasakos iš naujo ekranizuojamos, iš naujo leidžiamos. Prieš 200 m. pirmą kartą pasirodęs rinkinys „Vaikų ir namų pasakos“ vis dar populiarus. Ir populiarus bus tol, kol dar bus į autorius panašių žmonių: modernių, blaiviai mąstančių, bet kartu romantikų, neabejingų liaudies kūrybai.

Harijis Gulbis. Duonios klonis.

201304282322GULBIS, Harijis. Duonios klonis. [romanas]. Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis. Vilnius: Vaga, 1986. 471 p.

Ne tie miškai, ne tie vandenys ir ne tas dangus, bet šie laukai, nuo kurių tu pabėgai, yra tikroji žemė.
Tavo tėvų žemė. (psl. 302).

 7-oji iš knygų iššūkio.

Latvių romanus skaityti gera. Nors iš pažiūros jie ir neypatingi, bet artimi. Savo istorijomis, žmonėmis, likimais.

Ši latvių rašytojo knyga – ne apie nežinomas tradicijas, tolimas šalis ar kvapą gniaužiančius nuotykius. Įvykių joje mažai.  Karai, pokariai, okupacija ir kolūkiai lieka kažkur nuošalyje. Svarbiausia –  žmonės. Tokie, kuriuos gal sunku suprasti, ar kurių veiksmus ne taip paprasta paaiškinti. Alisė, nuolankiai susitaikiusi su likimu ir savo vyro būdu. Visais nepatenkintas Pėteris, mokantis apsieiti tik su savo žeme. Savo, kitokį  gyvenimą norintys gyventi vaikai… Veikėjų gausu. Siužetas pasimirš greitai, o va ryškus veikėjai dar ilgai išliks atmintyje.

Žinoma, romanų apie sunkią moters dalią – begalės. Įdomesnių ir nuobodesnių. Meniškų ir banalių. „Duonios klonis“ išsiskiria meniškumu. Išsiskiria  be galo savo žemei atsidavusiais žmonėms, bandančiais susitaikyti su tuo, kad jų vaikai jau gyvens kitokį gyvenimą. Išsiskiria dar ir viltimi, kad protėvių ir senelių vargai niekada nebus užmiršti.

[…] Ir man truputį baisu, kad gali kas nors ateiti ir pasakyti: čia tu turėsi pasilikti amžinai, čia tu būsi pririštas ir dirbsi – kelsies rytais su saule ir su saule eisi miegoti, kad tu, tavo vaikai ir tie, kurie gyvena dideliuose miestuose, turėtų ką valgyti. Kad jie galėtų gyventi patogiai, gražiai ir protingai. Tu dirbsi kaip dirbo tėvas, senelis ir visi proseneliai. Jeigu jie nebūtų to darę, nebūtų nei tavęs, nei tų miestiečių. Šiuose laukuose tavo tėvai aparė savo laisvę, šiuose laukuose jie guli nematomi, ir rugių šaknys čiulpia jų neišsipildžiusius lūkesčius. Kad tu savuosius galėtumei išpildyti. (psl. 302).

Graži knyga apie gyvenimą.

Viljamas Somersetas Moemas. Aistrų našta.

Aistru_nastaMOEMAS, Viljamas Somersetas. Aistrų našta. [romanas]. Iš anglų k. vertė O. Katinskaitė-Doveikienė. Vilnius: Vaga, 1969. 718 p.

– Bet, jei visa tai tiesa, sušuko Filipas, kokia gyvenimo prasmė? (psl. 249.

6-oji iš knygų iššūkio.

Po kelių švedų rašytojų romanų, į rankas pakliuvo šis. Ir, būsiu nepopuliari, nesužavėjo. Tikrai sudėtinga skaityti anglų klasiką po jausmingos moters vargo istorijos ir įspūdingos legendomis apipintos švediškos sakmės. Moemas rašo, kaip koks tuometinis Irvingas, įtaigiai, bet popieriaus ir žodžių netaupo. Jis pakankamai ironiškas, ir net ciniškas, bet vis tiek net aplink pačius aistringiausius veikėjus  tiesiog sklando angliškas santūrumas.

Bet visgi, knyga apie aistras. Tad ir aistrų, nors ir anglišku stiliumi, buvo. Ieškota gyvenimo prasmės. Amžinos meilės. Su ciniška gaidele autorius pasakoja apie našlaičio Filipo vaikystę, mokslus mokykloje ir pergyvenimus dėl nesveikos kojos pėdos. Ir daug vėliau, tarsi šaiposi iš Filipo, jam niekaip nepasirenkant ar mokytis buhalterio padėjėju, ar studijuoti dailę, o gal mediciną… Ne lengviau kaip pasirinkti profesiją, Filipui sekėsi ir meilėje: visos draugystės beveik visada baigdavosi sudaužyta širdimi.

Atsakymą kiekvienas turi susirasti pats“ (psl. 245). Visi daugiau nei 700 psl. surašyti Filipo Kerio pergyvenimai – tai bandymas surasti tą savo atsakymą. Kokia gyvenimo prasmė? Autorius jam leidžia kilti ir smukti, tikėti ir nusivilti, džiaugtis ir liūdėti. Senos kaip gyvenimas tiesos nuolat sukasi vaikino galvoje, aptariamos pokalbiuose su Paryžiaus bohema ar pačiais spalvingiausiais draugais. Tai puiki knyga nerimo ir egzistencinių klausimų kamuojamiems žmonėms. Gal ir jiems, pasikankinus kartu su Filipu, bus lengviau surasti savąjį atsakymą…

1915 m. išleista „Aistrų našta“ tapo populiariausiu rašytojo kūriniu. Populiarus jis ir šiandien ir patiks visiems, gyvenimo prasmės tebeieškantiems skaitytojams.

Selma Lagerlef. Sakmė apie Gestą Berlingą.

lagerlef_sakmeLAGERLEF, Selma. Sakmė apie Gestą Berlingą. [pasakojimai]. Iš švedų k. vertė Rimutė Rimantienė. Vilnius: Vaga, 1982. 349 p.

Čia dabar aplink mus ištisus metus skraidė fantazijos bitės, bet kaip jos sutilps į tikrovės avilius, tai jau tikrai jų dalykas. (psl 342).

5-oji iš knygų iššūkio.

Gerai, kad ne visi žmonės gali būti pastoriais. Dar geriau, kaip vienas nenusisekęs pastorius, kažkada senovės Švedijoje laimingo atsitiktinumo dėka tapo Ekebiu kavalieriumi. Ir istorija prasidėjo.

Būna, kad knyga nepateisina lūkesčių. Arba atvirkščiai – užburia net tada, kai nieko pernelyg iš jos nesitiki. Tokia pasitaikė ir ši – magiška švedų krašto sakmė. Nežinau, ar esu ką nors panašaus skaičiusi. Tikriausiai. Skaitydama vis prisimindavau lietuviškąjį romaną Sauliaus Šaltenio romaną „Kalės vaikai“.  Abiejuose tiek daug fantazijos ir išmonės. Tiek daug įvairiausių veikėjų. Tiek daug įvairiausių minčių apie gyvenimą, meilę ir mirtį.  Sauliaus Šaltenio romanas artimesnis ir labiau suprantamas, nes juk jis apie mus pačius. Selmos Lagerlef sakmė apie kitą kraštą, kitus papročius, bet labai vaizdinga ir graži. Tikrai nesinorėjo, kad knyga pasibaigtų.

Selma Lagerlef, viena garsiausių Švedijos rašytojų, Nobelio premijos (1909 m.) laureatė,  pirmajame, prie geriausių kūrinių priskiriamame romane norėjo įamžinti gimtojo krašto grožį, jo žmones ir padavimus. Todėl taip įdomu skaityti, kiekvienas veikėjas unikalus ir įsimintinas, pasakojimas primena legendą, o kai kurie veikėjai – pasakų herojus. Skaitydama net nepagalvojau, tikra tai, ar išgalvota, nes juk gyvenimas ir taip spalvingas, o ypatingai tada, kai apie jį pasakoja tokia talentinga rašytoja.

Yra keletas knygų, kurias kada nors skaitysiu dar kartą. Ir galbūt dar. Selmos Lagerlef „Sakmė apie Gestą Berlingą“ – jau šiame sąraše. Neskaičiusiems – atidėkite visas knygas į šalį ir perskaitykite šią. Ekebiu kavalierių gyvenimas ir nuotykiai tikrai to verti.

Sali Salminen. Katryna.

Salminen_KatrynaSALMINEN, Sali. Katryna. [romanas]. Iš švedų k. vertė K. Mekas. Vilnius: Vaga, 1966. 384 p.

– Taip, yra, ten taip pat yra jūrų ir laivų, aš plaukiosiu ir plaukiosiu, kol rasiu tave (psl. 270).

4-oji iš knygų iššūkio.

„Katrynos“ istorija – apie vargingą, sunkų gyvenimą ir narsią moterį. Tokių knygų begalės. Ir visgi, ji išsiskiria – įtaigiu švedišku pasakojimu ir jūra.

Tai pirmasis švedų rašytojos Sali Salminen romanas, ir kaip retai būna, geriausias. Istorija intriguoja nuo pirmo puslapio. Gerai gyvenančio ūkininko duktė per kvailą atsitiktinumą (arba meilę iš pirmo žvilgsnio), patenka į Torsio salos Vesterbiu kaimelį ir tampa vargingiausio trobelninko žmona. O toliau… Vien vargas ir skurdas, ir tik viena kita laimės akimirka skaidrina gyvenimą, kurias didžiausiame varge moka atrasti tik narsiausios moterys. Trumpos be galo tikroviškos istorijos pasakoja apie Katrynos gyvenimą paprastai ir įtaigiai. Istorija apie norinčią, bet nieko negalinčią pakeisti moterį ne vienam sugraudins širdį.

Ir visgi, kad ir kaip būtų jautriai papasakota, Katrynos istorija niekaip neišsiskirtų iš kitų, panašių moterų gyvenimo istorijų, jei ne jūra. Nors nuo to geresnė knyga ji ir netampa, sužavi tarsi nejučia supintas žmogaus likimas su jūra. Su ja susiję visi: turtingi ir vargšai, laimingi ir nelaimėliai, vyrai ir moterys, maži ir dideli… Varguoliams jūra – dar ir išsigelbėjimas iš skurdo, užtikrintas maistas ir viena kita markė pragyvenimui. Tad vos bėgioti pradėję pypliai jau svajoja parsisamdyti į laivą, išplaukti į jūrą ar net tapti kapitonais. Ir, atėjus tam metui, artinantis pavasariui, motinos išruošia savo vyrus ir sūnus į jūrą, pasiruošusios ilgam, iki Kalėdų trunkančiam laukimui.

Nors ir koks vargingas bebūtų buvęs Katrynos gyvenimas, užvertus knyga neliūdna. Tokios istorijos nepakeičia pasaulio, nemoko, kaip panaikinti skurdą ar neteisybę, bet tikrai padaro geresniu ne vieną ją skaičiusį skaitytoją.