Neriga Vaitkutė. Klampynių kronikos.

VAITKUTĖ, Neriga. Klampynių kronikos [apsakymai]. Iliustravo Monika Mitkutė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 232 p.

Nors ir skirtingi, turime tvirtai mus vienijantį bruožą – nuolat įsipainiojame į keisčiausias baugias istorijas, apie kurias paskui dar ilgai sklando įvairiausi gandai.

Tie mes – tai Agata ir Aringas – dvyniai, prisigalvojantys visokių nuotykių.  Dar jie turi mažesnę sesę prielipą Smiltę ir po vieną kauką. Prisigalvoti nuotykių nėra sunku, kai gyveni kažkur visiškame užkampyje esančiame Klampynių miestelyje. Net nelabai kas žino, kur jis yra. Visi miestelio gyventojai – didesni ar mažesni keistuoliai, tai niekam nekeista, kad kartu gyvena ir šmėklos, ir laumės, ir baubai, ir dar daug visokios velniavos. Gyvatės ir žalčiai turi savo karalių, už tvoros gali gyventi porcelianiniai kaimynai, miške galima sutikti laumės vaiką. Ir ten tikriausiai labai prastas internetas, nes vaikai nuolat būna lauke, laksto po miškus, reikalui esant, pykstasi, paskui taikosi, pakliūna į visokias ne visada linksmas situacijas iš kurių juos tenka vaduoti viską žinančiai ir išmanančiai močiutei.

Tikriausiai daugelis sutiks, kad Nieko rimto leidykla yra tarsi kokybės ženklas ir daugiau nieko nereikia net sakyti. Bet norisi. Knyga tikrai labai šilta, nuotykinga, spalvota ir graži. Vietomis liūdna, vietomis – šiurpi, o daugiausia – linksma ir valiūkiška, kai ir kiekvieno vaiko gyvenimas. Nežinau, ką jie patys pasakytų, bet tikriausiai daugelio tėvų svajonė auginti vaiką tokiam ar panašiam miestelyje kaip Klampynės. O lietuviški baubai, aitvarai, žalčiai ir kitokie stebuklai labai gražiai įpinti į šiuolaikišką kasdienybę. Didelis pliusas.

Knyga įtraukta į Metų knygos 2018 knygų vaikams penketuką, už ją galima balsuoti čia. Tą ir padariau.

Kate DiCamillo. Tigro šuolis.

DICAMILLO, Tigro šuolis [apysaka]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 116 p.

Rasti tigrą buvo neabejotina sėkmė. Juk jis tiesiog slampinėjo po mišką už „Kentukio žvaigždės“, nieko neieškojo, ėjo kur akys veda ir vylėsi pasiklysti ar sutikti išbadėjusį lokį, kad daugiau niekada nereikėtų eiti į mokyklą.

Štai tokia paprasta buvo šeštoko Robo svajonė. Dar jis svajojo, kad įvairūs negalvotiniai, sukrauti jo įsivaizduojamame lagamine, niekada iš ten neištrūktų. O to tikrai neatsitiks, jei ant lagamino pasodinsi tigrą.

Šiek tiek painu? Gerai, viskas buvo daug paprasčiau. Ne pačius linksmiausius dalykus išgyvenantys Robas ir Siksta turi daug tokių negalvotinių. Daug kas pasikeis, kai jie abu susitiks ir susidraugaus. Labai daug kas pasikeis, kai Robas savo draugei papasakos savo didžiausią paslaptį. Apie tigrą.

Istorija graži. Viršelis dar gražesnis. Pavadinimas įkvepiantis. Na o tigro akys – tai tikrai gelsvos, spindinčios ir veriančios kiaurai (nuotraukoje nesimato). Šiek tiek gal sakyčiau per daug dramos, liūdesio ir skausmo. Nuotykiai vietoj to būtų neabejotinai geriau. O ir tigras galėjo suvaidinti didesnį vaidmenį. Bet jis juk laukinis žvėris, kas gi jam rūpi?

Robui skaudėjo, bet jis neverkė. Jis niekada neverkia. Jis tikras neverkimo profas. Didžiausias neverksnys pasaulyje. O šiandien Robui dar padeda tigras. Tereikia pagalvoti apie tigrą ir jis jau nepravirks. Niekada.

J.K. Rowling. Haris Poteris ir išminties akmuo.

ROWLING, J. K. Haris Poteris ir išminties akmuo [apysaka]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 245 p.
Pirmoji dalis.

— Tai tu nežinai… nežinai… – Išsproginęs akis į Harį, Hagridas susikišo pirštus į plaukus. – Vadinasi, nežinai, kas tu esi? – pagaliau paklausė.

Va taip. Gyveni, gyveni žmogus ir vieną dieną tavo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Nesvarbu, į gerąją pusę, ar nelabai, aišku viena – streso bus. Ir nemažai.

Didžiulę nuostabą išgyveno našlaitis Haris Poteris, kuomet prieš pat jo gimtadienį į namus atskrido… pelėda. Nuostabą išgyvenau ir aš. Taip, žinojau, kad tai pasiutusiai populiari knyga, netgi filmą mačiau. Bet kad po įžymiųjų Stalkerių Haris Poteris taip tiks, tikrai nesitikėjau. Kad ta vaikiška knyga savyje turi kažką tokio, kad smagu ją paimti į rankas net suaugus. Smagu, ir tiek. Ir dar, kiek girdėjau, rašytojos talentas su kiekviena knyga vis labiau ir labiau tobulėjo. Ir dabar būtinai reiks įsitikinti, ar tai tiesa.

Tikrai yra krūvos knygų, kurias verta ir įdomu skaityti. Ir nesakykite, kad Poteris tarp jų nepatenka.

Astrida Lindgren. Mes varnų saloje.

LINGRED_VARNU SALOJELINDGREN, Astrida. Mes varnų saloje: [apysaka]. Iš švedų k. vertė Eugenija Stravinskienė. Iliustravo Iluna Vikland. Vilnius: Vyturys, 1987. 207 p.

– Jei ryto aušros sparnus turėčiau, toli pajūry gyvent norėčiau… (psl. 175).

Kad galiu tikėtis kažko nepaprasto, supratau vos perskaičiusi pirmą puslapį. Oho. Nesu įsitikinus, bet ar Varnų saloje – nėra pati gražiausia Astrid Lindgren knyga? Ne? Tada ji be abejonės gražiausia mano skaityta knyga. Bent jau šiais metais.

Man buvo gražu. Vien ko vertas mažasis Pelia. O dar tėtis Melkeris. Tjorvernė. Malina. Tobula. Mama, kodėl neperskaitei man tos knygos vaikystėje? Kodėl neperskaičiau pati? Tikrai pranoksta visus kalbančius triušius ir princus. Man tikrai. Nes kur tikrasis gyvenimo grožis, jei ne realybėje? Tiesa, romantikos yra. Užburtų princų, dienoraščių ir padūsavimų birželio naktim. Bet dėl to tik dar gražiau.

Sakyčiau, knyga labai universali. Mažiesiems be abejonės patiks Pelia, Tjorvenė, Styna. Didesniems – paslaptingasis ketvertukas ir jų slaptos trobelės. Dar didesniems – Malina, dienoraštis ir meilė. O patiems didžiausiems patiks viskas: vaikų išmintis, Malinos dienoraščiai, tėtis Melkeris, Dailidės sodyba, valčių pašiūrės, kalbančios varnos, nerk į geldą, garlaivių prieplauka… net pernelyg vaikiška pabaiga patiks. Beje, dar Bocmanas. Jis patiks visiems.

– Taigi, mano bičiuliai, – kalbėjo Melkeris, – lygiai taip, kaip aš visada sakau – kiekviena diena tartum visas gyvenimas!
– Ir dar koks gyvenimas, – pridūrė Pelia. (psl. 88)

Gražių dienų. Ir gražių knygų!

Kazys Saja. Gvidono apsiaustas.

Saja_GvidonoSAJA, Kazys. Gvidono apsiaustas: [Apysaka su keliom kryžkelėm, kur tolimesnį kelią skaitytojas gali pats pasirinkti]. Iliustravo Marija Jukniūtė. Vilnius: Vyturys, 1988. 119 p.

Nuo čia tiesus kelias vieškelėlis šakojasi. Autorius siūlo skaitytojui pačiam pasirinkti, su katruo Teofiliu jis norėtų keliauti toliau. Kas nusprendė, kad monetos grąžinti neverta, tegul skaito sekantį skyrių, o kas mano kitaip, tegul atsiverčia 53 puslapį ir pasiveja Tilį, kuris nutarė pasukti dešinėn. (psl. 34).

Paskutiniu metu perskaičiau ne vieną K. Sajos knygą. Kažkokios išskirtinės jos man atrodo, ne tokios, kaip visos. Ši irgi kitokia. Gražios iliustracijos, netipinis siužetas, galimybė rinktis. Nežinia, kas įvyks, nusprendus pasielgti vienaip, ar kitaip. Norisi, žinoma, monetos negrąžinti. Pasirinkti sudėtingesnį kelią iki pabaigos. Nes pabaiga, kaip žinia, vienoda visose vaikiškose knygose.

O daugiau… Turit, ką pridurti? Aš – ne…

Markas Tvenas. Princas ir elgeta.

Tvenas_princasTVENAS, Markas. Princas ir elgeta.  [romanas]. Iš anglų k. vertė Lilija Vanagienė. Vilnius: Vaga, 1979. 303 p.

Gal būt tai tikra istorija, o gal tik legenda, padavimas. Galbūt visa tai buvo, o gal nebuvo, bet būti juk galėjo (psl. 3).

Tikrai visai nepanaši į Tomą Sojerį. Visiškai kitokia. Pirmiausiai suabejojau, gal Markas Tvenas anglas? Ne, amerikietis. Anglijos istorija tiesiog domėjosi. Tai ir knygoje gausu, gal ir nelabai tikslios, bet visgi istorijos. Vėliau vėl suabejojau, kam skirta knyga? Vaikams, rašytojas ją rašė būtent vaikams. Bet nėra jokios didaktikos, jokio pamokslaujančio pasakotojo, ar tvoras liepiančių dažyti tetulių. Tik pasaka – ne pasaka apie gerumą, gailestį, teisingumą ir draugystę. Ir atitinkamai suregztas siužetas, priverčiantis skaitytoją kartu su veikėjais spręsti sudėtingiausias dilemas.

Mirtis, smurto mirtis laukia šių nelaimingųjų! Tomui tarsi kas širdį sugniaužė. Jį užplūdo gailestis ir išstūmė visus kitus jausmus. Jis negalvojo nei apie sulaužytus įstatymus, nei apie skriaudas ir kančias, kurias šie trys nusikaltėliai suteikė savo aukoms, – jis negalvojo apie nieką kitą, tik apie kartuves ir šiurpų likimą, gresiantį pasmerktiesiems. (psl. 130).

Laiką pralenkusi klasika.

Kazys Saja. …kurio nieks nemylėjo.

Saja_nemylejoSAJA, Kazys. …kurio nieks nemylėjo: [romanas jaunam skaitytojui]. Apipavidalino Agnius Tarabilda. Vilnius: Alma littera, 2005. 128 p.

Visi jie sukčiai, visi iki vieno.  (psl. 56).

Ir  pavadinimas, ir šiek tiek trikdantis viršelis nuteikia, kad linksma nebus. Septynmečio Sigito Staipos gyvenimas nelengvas, ir toli gražu nevaikiškas. Siužetas – kaip iš tų populiarių laidų, gyvų nesibaigiančių kriminalinių istorijų ir šeimyninių dramų dėka. Knygoje tas pats: geriantys tėvai, elgetavimas, alkis, skurdas ir nusikaltimai.

Įspūdžio nepadarė. Tiesiog kasdienybės realijos, kurių pilna visa šiandieninė žiniasklaida. Gal tikėtasi, kad romaną perskaitę vaikai taps geresni, jautresni. Nes jame yra vilties, kad viskas bus gerai, kad gal būt dar galima patikėti ramiu ir saugiu gyvenimu…

Senesni  autoriaus kūriniai, kurie dar buvo vadinami apysakomis, nepalyginamai įdomesni, geresni ir  prasmingesni.