Tommi Kinnunen. Namas kryžkelėje.

Kinnunen_Namas kryzkelejeKINNUNEN, Tommi. Namas kryžkelėje : [romanas]. Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 296 p.

Geriausia 2014 m. knyga Suomijoje.

Marijai atrodo, kad gyvenimas – tai pastatas, didelis namas su daugybe kambarių, salonu ir daugybe durų. Kiekvienas pasirenka sau duris ir eina per virtuves ir priebučius, vis ieško koridoriuose durų, ir nė vienos durys nėra nei geros, nei blogos, nes tai tik durys (psl. 56).

Tikėjausi sunkesnės istorijos. Daugiau teksto, daugiau pasakojimų, tiesiog daugiau turinio. Lyg ir šeimos saga čia turėjo būti. Šeimos saga ir yra, tik skandinaviško stiliaus, kur žodžių skaičius atvirkščiai proporcingas slogučio dydžiui… Kažkaip taip.

Ką gi, visgi tai šeimos saga, tik netradicinė. Man labai patiko sprendimas taip išdėstyti tekstus, kad istorija rinktųsi po trupinėlį. Vis labiau ryškėja, labiau… Kaip ir Lahja, vaikystėje darydavome nuotraukas. Senoviškai, su ryškalais ir fiksažu… Nuostabus jausmas, kaip vaizdas pamažu ryškėja, ryškėja, o jaunieji fotografai net nelabai žino, kas čia dabar gausis. Panašiai ir su knyga, visa istorija sulimpa tik ją pabaigus.

Patiko ji man. Nebuvo labai jau niūri, nors trijų moterų gyvenimai ne patys džiaugsmingiausi. Bet tikrai traukė skaityti, nesinorėjo užversti, kol tie visi trupinėliai nesusilipdys į vieną. Kol dar labiau išryškės atkakliosios Marijos, ambicingosios Lahjos, nuolankiosios Karinos ir nesuprastojo Onio gyvenimai.

Kartais žmogus susivokia atsidūręs visai kitoje namo vietoje, nei ketino eiti (psl. 56).

Pabaiga nenustebino, bet tas malonus jausmas, paskaičius kažką kitokio, vis dar neapleidžia.

Diane Chamberlain. Prieš audrą.

Chamberlain_Pries_audraCHAMBERLAIN, Diane. Prieš audrą [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2011. 415 p.

— Kas žuvo? – pabėriau joms klausimus. – Kas nebegyvas?

Tai nėra koks nors detektyvas, ar trileris. Tai viena iš tų istorijų apie tėvus, kurie dėl savo vaikų pasiruošę bet kam, atiduotų bet ką, kad tik jiems viskas būtų gerai. Panašu į kasdienybę? Taip, o gal ir ne, mat Lorelės sūnus Endis nėra toks, kaip visi vaikai. Endis – specialių poreikių turintis paauglys, o tokius ne visi aplinkiniai supranta. Net daug ko mačiusioje Amerikoje…

Tai yra visiškai moteriška knyga visiškam poilsiui. Parašyta taip, kad jei jau prisėdai, atsivertei, tai ir nebepaleisi, kol nebaigsi. O jei ir reikės atsitraukt (netgi aš niekada neskaitau knygų per naktį), tai norėsis kuo greičiau sugrįžti. Įdomūs personažai, nenuobodūs jų gyvenimai, nelabai girdėtas vaisiaus alkoholinis sindromas, gera pabaiga. Nagi nagi, panašu, kad Picoult gali tekti trauktis iš mėgstamiausių poilsinių knygų moteriškėms autorės sosto…

Liuks! 100 proc. skaitymo džiaugsmas.

Kitos jau skaitytos Diane Chamberlain knygos

 

Diane Chamberlain. Dingusi duktė.

Chamberlain_Dingusi duktėCHAMBERLAIN, Diane. Dingusi duktė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2013. 448 psl.

− Aš tavęs nepažįstu, – pakartojo Džekas. − Moteris, su kuria aš gyvenau, niekada nebūtų paėmusi svetimo vaiko… 

Jei Picoult knygose gali sužinoti apie dramblius, vilkus, ekstrasensus, holokaustą, šiaip visokias uždaras bendruomenes, gėles, įvairias ligas, pedofiliją ir dar daug ką, apie ką prieš rašydama knygą ji skrupulingai susirenka informaciją, Chamberlain knygas gali tiesiog skaityti. Nei čia ką nors tokio ypatingo sužinosi, nei ką. Jaunystė, kvailystė, naivumas, meilė, pasekmės beveik visą gyvenimą, asmeniniai psichoterapeutai bene kas antrame skyriuje. Amerikietiška. Lėkšta.

Bet jau kaip smagu ! Šiek tiek avantiūrų ir nesąmonių, daug daug panikos, dar daugiau baimės, nežinomybės, dar panikos. Gerai, gerai, gi aišku, kad pabaiga bus amerikietiškai laiminga. Bet kaip autorė sugeba išlaikyti skaitytojo dėmesį! Kas dar? Kas bus toliau? Žinau, kas bus? Kam tai įdomu, vis tiek, kaip smagu skaityti! Ir jau galvoju, apie ką bus kita tos autorės knyga. Apie tą patį? Dzin, vis tiek rezervuojuosi.

Beje, rašyti laiškus savo vaikams į ateitį – graži mintis. Netgi tada, kai dar kol kas nesiruoši mirti.

Jodi Picoult. Lemtingas sutapimas

Picoult SutapimasPICOULT, Jodi. Lemtingas sutapimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė. Vilnius: Alma littera, 2015. 400 p.

– Kas tau tai padarė? – klausiu. – Pasakyk, brangusis. Pasakyk, kad galėčiau viską pataisyti.

Po Atpildo galvojau, kokia dar tema laukia skaitytojų. Kas gali būti dar baisiau? Sulaukiau. Mat atėjo laikas ir vaikų lytinio išnaudojimo temai.

Man buvo nesmagu. Galvojau, jei dabar reikės skaityti apie tą berniuką ir jo ankstyvas patirtis visus keturis šimtus puslapių, galiu ir neištverti. Bet taip neatsitiko. Mat į sceną labai triukšmingai įžengė mama.

Iš tikrųjų, knygoje buvo keletas daugiau ar mažiau nustebinusių posūkių, kurie pliusų knygai pridėjo. Skaičiau kaip ir beveik visas Picoult knygas, – greitai ir įdomiai. Galvojau, kas teisus, kaip būtų, jei būtų ir pan. Vienu žodžiu, nenuobodžiai praleidau laiką.

Daugiau tai viskas daug maž tas pats. Picoult klasika.

Jodi Picoult. Vienišas vilkas.

Picoult_vilkas

PICOULT, Jodi. Vienišas vilkas [romanas]. Iš anglų k. vertė Renata Valotkienė. Vilnius: Alma littera, 2014. 392 p.

Nes gaujos stiprybė yra vilkas, o vilko stiprybė – gauja. Radjardas Kiplingas. (psl. 381).

Va taip. Nedažnai pasitaiko, kad to paties autoriaus knygas skaityčiau iš karto viena po kitos. O dar tokios jausmingos autorės, kaip Picoult. Ir dar viena už kitą įdomesnes.

Naujausioje knygoje karaliauja vilkai. Picoult visada labai stropiai ruošiasi rašyti, renka medžiagą. Jau galima buvo nemažai sužinoti apie visokias ligas, banginius, gėles, maistą, amišus, indėnus, dar daug ką.

Tiesa, ne visos Picoult knygos man patiko. Bet tikrai nesigailiu, kad neišbraukiau jos iš skaitomų autorių sąrašo. Vienišas vilkas – jausminga, graži ir pavykusi knyga. Kas yra šeima ir kodėl kartais taip norisi pabėgti pas vilkus? Kas yra vilkų gauja, ir kodėl kartais taip baisu bendrauti su žmonėmis? Ką turi išgyventi, kad pagaliau suprastum save ir savo artimuosius?

Tai viena iš tų smagiųjų knygų „dar vieną skyrių ir viskas“. Dar vieną skyrių apie įskaudintus vaikus, dar vieną skyrių apie meilę, dar vieną skyrių apie barnius, dar vieną skyrių apie vilkus. Ir tada dar vieną, nes idėja pagyventi su vilkais tokia avantiūristiška, kad būtinai turiu sužinoti, kaip įvykiai rutuliosis toliau. O rutuliojasi jie paprastai, jausmingai, picoultiškai. Kaip ir ankstesnėse knygose. Kaip, tikiuosi, būsimose irgi.

Labai lauksiu.

Charlotte Link. Apgaulė.

link_apgauleLINK, Charlotte. Apgaulė [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Alma littera, 2007. 456 p.

Laura pamanė: „Tai tikriausiai košmaro pradžia.“ (psl. 75).

Šią knygą rekomendavo bibliotekoje. Pastebėjusi, kad jau ilgokai vaikštau tarp lentynų ir nieko neišsirenku, bibliotekininkė pasiūlė paskaityti Charlotte Link romanų. Nenusivyliau.

Knyga apie žmones, apie meilę, apie nusikaltimus. Ne koks banalus meilės romanas, bet ir ne šlykštus, kruvinas detektyvas. Kažkas per vidurį. Tiesa, šiek tiek feministinis. Daug jausmų, pakankamai įtampos ir visas būrys nelaimingų moterų, kurios, kaip vėliau pasirodys, visos svarbios.

Kažkiek primena Jodi Picoult knygas. Ir labai tinka paskaityti vasarą. O perskaičius užsinorėjau susirasti ir kitas autorės knygas.

Ji nujautė, jog kažkas čia ne taip, o kadangi reikėjo griebtis nors ir šiaudo, nusprendė patikrinti nuodugniau. (psl. 88).

Bibliotekininkai knygų parekomenduoti galėtų ir dažniau!

Harijis Gulbis. Duonios klonis.

201304282322GULBIS, Harijis. Duonios klonis. [romanas]. Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis. Vilnius: Vaga, 1986. 471 p.

Ne tie miškai, ne tie vandenys ir ne tas dangus, bet šie laukai, nuo kurių tu pabėgai, yra tikroji žemė.
Tavo tėvų žemė. (psl. 302).

 7-oji iš knygų iššūkio.

Latvių romanus skaityti gera. Nors iš pažiūros jie ir neypatingi, bet artimi. Savo istorijomis, žmonėmis, likimais.

Ši latvių rašytojo knyga – ne apie nežinomas tradicijas, tolimas šalis ar kvapą gniaužiančius nuotykius. Įvykių joje mažai.  Karai, pokariai, okupacija ir kolūkiai lieka kažkur nuošalyje. Svarbiausia –  žmonės. Tokie, kuriuos gal sunku suprasti, ar kurių veiksmus ne taip paprasta paaiškinti. Alisė, nuolankiai susitaikiusi su likimu ir savo vyro būdu. Visais nepatenkintas Pėteris, mokantis apsieiti tik su savo žeme. Savo, kitokį  gyvenimą norintys gyventi vaikai… Veikėjų gausu. Siužetas pasimirš greitai, o va ryškus veikėjai dar ilgai išliks atmintyje.

Žinoma, romanų apie sunkią moters dalią – begalės. Įdomesnių ir nuobodesnių. Meniškų ir banalių. „Duonios klonis“ išsiskiria meniškumu. Išsiskiria  be galo savo žemei atsidavusiais žmonėms, bandančiais susitaikyti su tuo, kad jų vaikai jau gyvens kitokį gyvenimą. Išsiskiria dar ir viltimi, kad protėvių ir senelių vargai niekada nebus užmiršti.

[…] Ir man truputį baisu, kad gali kas nors ateiti ir pasakyti: čia tu turėsi pasilikti amžinai, čia tu būsi pririštas ir dirbsi – kelsies rytais su saule ir su saule eisi miegoti, kad tu, tavo vaikai ir tie, kurie gyvena dideliuose miestuose, turėtų ką valgyti. Kad jie galėtų gyventi patogiai, gražiai ir protingai. Tu dirbsi kaip dirbo tėvas, senelis ir visi proseneliai. Jeigu jie nebūtų to darę, nebūtų nei tavęs, nei tų miestiečių. Šiuose laukuose tavo tėvai aparė savo laisvę, šiuose laukuose jie guli nematomi, ir rugių šaknys čiulpia jų neišsipildžiusius lūkesčius. Kad tu savuosius galėtumei išpildyti. (psl. 302).

Graži knyga apie gyvenimą.