Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys.

Kajoko ezeras1KAJOKAS, Donaldas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys [romanas].  Vilnius: Tyto alba, 2012. 277 p.

— Jūs nesybė?
O kas tu? (psl. 220).

Kas iš tiesų yra tas gyvenimas? Visuomet žmoniją kankinęs klausimas turi begales atsakymų. Romanas „Ežeras ir kiti jį lydintis asmenys“ – galėtų būti vienas iš jų.

Nors šio autoriaus kūryba man visiškai nauja, manau, kad tokias knygas rašo tik poetai. Skaitytojui yra ką veikti, kaip ir eilėraščiuose, paaiškinimų mažai, interpretuok kaip moki pats.

Arba kaip nori.

Norėjau nuotykių: kompiuteristas Gabrielius atvažiuoja į nuošalią sodybą, vadinamą dvaru, atsigauti po patirtų išgyvenimų. Norėjau mistikos: tas dvaras ne bet koks, nepaprasti jo gyventojai, dar nepaprastesni jų nuotykiai. Dar nesybės… Norėjau paslapties: Gabrieliui bei kitiems dvaro gyventojams nutinka keistokų dalykų. Tik spėk susivokti, kas ir kaip.Kajoko ezeras

Visai įdomu. Graži knyga, net su autoriaus autografu. Gražus tekstas, tarpais pavirtęs tikrais kliedesiais. Dvariškė Juta fantazuoja apie kažkokius septynis nagelus, o visos ežero esybės suklasifikuotos žaliajame sąsiuvinyje.

Visiška nesąmonė.

Nors, kaip pagalvoji, galbūt kada nors visi mes turėsim savas nesybes, ir savus žaliuosius sąsiuvinius…

—  Žinai, Gabrieliau, vis dažniau pastebiu, koks esu senas ir sukriošęs. Tačiau vienoje širdies kertelėje, gal ten, kur dar likę šiek tiek šviesos, nuolat jaučiuosi gyvenimo pradinukas (psl. 238).

Reklama

Andrius Tapinas. Vilko valanda.

Tapinas_VilkoTAPINAS, Andrius. Vilko valanda [fantastinis romanas (stimpankas)].  Vilnius: Alma littera, 2013. 536 p.

Esu reklamos auka. Ir nėra čia ko kaltinti. Rašytojo nekaltinsi, rašė, kaip sugebėjo. Savęs irgi nekaltinsi, skaičiau, kaip sugebėjau. Tačiau akivaizdu, kad šį kart marketingas buvo tikrai geresnis, nei tekstas.

Tų tekstų irgi būna visokių. Netgi labai savotiškų, pavyzdžiui, kada pabaigus sakinį, sunku ir besurasti jo pradžią. Arba iš viso sunku suprasti, kur sakinio pradžia, o kur galas. Šis tekstas irgi nepaprastas – jame gausu detalių. Detalių daug. Daug, daug. Tiek daug, kad net užgožia norą skaityti knygą.  Ir pasidaro nuobodu. Visai ne taip, kaip žadėta reklamoje. Ir visai ne tai, ko tikėjausi iš laisvojo Aljanso miesto Vilniaus istorijos. Toliau skaityti nebeįstengiau. Nes argi skaitytojo fantazijai nereikia palikti vietos?

O perskaityti norėjau. Fantastika man patinka. Knygos apie Lietuvą man patinka. Istorija, kad ir kitaip, irgi patinka. Tačiau, iškankinusi trečdalį knygos, pagalvojau: užteks. Tai tikrai ne tas tekstas, dėl kurio verta gaišti laiką ir gadinti akis. Geriau jau paskaityti žurnalą. Arba kurią nors iš daugelio kitų knygų. Įdomesnių.

Knyga labai solidi: stora, gražiai apipavidalinta ir išleista. Tiesiog ir norisi atversti. Bet vien gražios išvaizdos neužtenka. Kaip bebūtų banalu, dar reikia ir gero teksto.

Reklama laimėjo ir vėl.

Eduardas Cinzas. Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos.

cinsas_arklio-vasaraCINZAS, Eduardas. Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos. [romanai]. Vilnius: Vaga, 1986. 319 p.

Šokau per audros išverstą eglę ir… pakibau ore. Iš eglaičių tankumyno išniro Raudonasis arklys ir smogė ragu į galvą. (psl. 125).

11-oji iš knygų iššūkio.

Akivaizdu, kad išeivijos rašytojas Edmundas Cinzas (Čiužas) yra ne toks, kaip visi. Tiek savo laiku, tiek dabar. Gal nebuvo sunku, nes juk jis gyveno Belgijoje, rašė apie šį kraštą, o aštuntajame dešimtmetyje tai intrigavo jau savaime. O aš tik įsitikinau, kad autorius tikrai įdomus ir šiandien.

Tai dilogija. Abiejuose romanuose – tie patys žmonės, ta pati vieta, tas pats siužetas. Meilė ta pati. Dėl jos kenčia ir daktaras Stanis Dogenas, ir miestelio mero duktė Mona. Kenčiančių yra ir daugiau, bet šie du – pagrindiniai ir tikrai labai neeiliniai veikėjai. Ką jie mąsto, patiria, išgyvena, rašytojui pavyko ypač įtikinamai papasakoti.

Labai patiko. Ką jaučia žmogus, kuris nežino, kada jį puls Raudonasis arklys? Arba žmogus, kuriam sunku suprasti savo mylimąjį? Niekad nemėgau psichologijos ir visko, kas su ja susiję. Šį kartą patiko.  Dogenio Raudonasis arklys paliko didžiulį įspūdį. Nenuvylė ir pabaiga. Knyga – ne detektyvas, bet ją skaičiau kelis kartus ir svarsčiau, ar ko nors nepraleidau.

Gal ir ne literatūros šedevras, bet paskaityti verta.

Dalia Jazukevičiūtė. Jo vardas Sibiras.

Jazukeviciute_SibirasJAZUKEVIČIŪTĖ, Dalia. Jo vardas Sibiras [romansas]. Vilnius: Alma littera, 2013. 112 p.

O suaugėliai amžinai klysta manydami, kad vaikai – tai kažkokie silpnapročiai gnomai. Maždaug – jie turi užaugti, o jau tada viską supras. Bet dažniausiai užauga ir toliau lieka nieko nesupratę. Nė tiek, kiek suprato vaikystėje. (psl. 13).

Chm… Kažkur skaičiau, kad savo kūriniais šokiruojanti rašytoja šį kart užmins mįslę. Tikrai. Seniai beskaičiau tokio mažo formato ir apimties lietuvių autoriaus kūrinį. Net sunku pavadinti romanu. Bet autorė išsisuko – romansas ypatingai tinka prie tos lėtos, šviesios ir be galo jausmingos knygos nuotaikos.

Jokių paverkšlenimų. Jokių banalių posakių apie meilę. Visa knygutė – vienos moters labai ramus pasakojimas apie gyvenimą. Aišku galima bambėti, kad penkerių metų vaikams tokios istorijos nenutinka. Bet tekstas – išgyventas. Ir labai labai įtikinamas. Visada galvojau, kad taip pasakoti gali tik tas, kuris pats tai patyrė.  Arba tas, kuris tikrai gerai moka rašyti…

Meilės stebuklas įvyksta tik kartą, o visa kita yra tik melagingi ir trumpi geismai. (psl. 110).

Įspūdinga.

Kristina Gudonytė. Gėlių dvaras.

Gudonyte_geliųGUDONYTĖ, Kristina. Gėlių dvaras: [romanas vaikams, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą]. Iliustravo Zita Gustienė. Vilnius: Lietus, 2002. 126 p.

Beprotnamis, kuriame negali žengti nė žingsnio, nerizikuodamas įvirsti į duobę, drambliams gaudyti! (psl. 29).

Iš pradžių maniau, kad tai pasaka apie gėles. Ne, pasirodo tai istorija apie gana ekscentrišką šeimą. Ir kietas močiutes, kurios bandys išspręsti visas problemas.

Siužetas lyg būtų visai ir įdomus. Beprotnamio tvarkyti atskubėjusios močiutės tikrai gali būti visai įdomūs personažai. Beveik taip ir buvo, tik kad visa istorija labai jau vaikiška ir paprasta… Bet juk ne suaugusiems čia, o, kaip ir parašyta knygos antraštėje, vaikams, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą. Tiems, kurie išmano jau šį tą daugiau, belieka pasiieškoti kitų knygų.

O gyvenimas visada parodo, kas yra kas. (psl. 12).

Vytautė Žilinskaitė. Robotas ir peteliškė.

Zilinskaite_RobotasŽILINSKAITĖ, Vytautė. Robotas ir peteliškė [apsakymai]. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Vilnius: Vaga, 1978. 134 p.

„Oje! – net susirietė iš baimės Aurimas. – Ko gero, tai nebuvo sapnas!“ (Verksnio ežeras, psl. 8).

Vaikystėje nemėgau šios knygos: pernelyg keistos iliustracijos, vaikui nelabai suprantami tekstai…

Tačiau ir suaugus kartais norisi perskaityti kokią vaikišką knygą. O tada ir prasideda: paprasti veikėjai virsta ypatingais, o neįmantrus tekstas pasirodo besąs išminties pilnu kūriniu.

– Na ir kas, kad aš turiu šimtus kojų, – tarė jis žiogui. – Juk višta mane lengvai aplenkia!.. Taip, žinoma, motina gamta labai nelygiai paskirstė mums kojas, bet širdį – širdį įdėjo visiems tik po vieną. O tavo, žiogeli, tokia narsi ir vyriška širdis, kad jos neatstos ir tūkstančiai sveikų kojų! (Žiogas stiklinėje, psl. 84)

Knyga tikrai puiki. Gaila, kad kažkada ji nebuvo mano mėgstamiausia. Nors.. esu įsitikinusi, kad tie keistai atrodę piešiniai, paprasti, jautrūs tekstai ir užaugino mane tokią, kokia esu ir šiandien.

„Ne, – papurtė jaunasis sliekas galvelę, – sakykit, ką norit, o pasaulis puikus ir nuostabus“ (Bebaimis sliekas, psl. 23).

Vytautė Žilinskaitė. Kintas.

Zilinskaite_KintasŽILINSKAITĖ, Vytautė. Kintas [apysaka]. Iliustravo Jolanta Talaikienė. Vilnius: Alma littera, 2006. 216 p.
Geriausia 2006 metų vaikų ir paauglių knyga
IBBY Lietuvos skyriaus premija (2007)

Vaikų literatūros premija (2007)

Buvo niekam nereikalingas, atliekamas, į sukiužusią lūšną nugrūstas – o dabar nė žingsnio be jo! Kur tik neieškos, kaip tik nespėlios, ko tik neprisigalvos šokinėdami pagal jo dūdelę, tai yra projektą! (psl. 16)

Kaime neįmanoma gyventi .
Visokie vabzdžiai vis taikosi įkasti, kūną niežti, užmigti neleidžia pelės, o senos tetulės Antosės dėmesys net purto. Nepalyginsi su miestu, kuriame liko įprastas gyvenimas ir kieti draugai. O čia – kaimiečiai. Naivuoliai. Kuriuos ypač lengva  įtraukti į savo projektą.

Tik projektas šį syk – ne virtualus. Pradėjęs jau nebegalėsi sustabdyti ar išjungti. Arba sugrįžti vienu lygiu atgal. Arba atsistatyti gyvybę, suradęs reikiamą kodą. Ir jau pačioje pradžioje beveik aišku, kaip viskas baigsis.

Pagalvoju, kaipgi sunku suaugusiems rašytojams perteikti paauglių kalbą. Knygoje ji tokia literatūrinė. Iš pradžių badė akis frazės, kurių tikriausiai retas net girdėjęs nėra. Bet perteikti jausmus pavyko iš ties įspūdingai.

— Ir tu mane palieki? — žengteli jos pusėn Kintas. — Visi mane palieka…visur… (psl. 122).

Skriaudos jausmas auga ir auga. Lyg iš pasalų kas būtų apiplėšęs arba lošiant kortomis nugvelbęs iš delno svarbiausią kozirį. Norėtųsi išsikeikti, spardyti kas papuola, trankyti kumščiais medžio stuobrį… (psl. 147).

Knyga tikrai puiki. O Kinto gaila.