Михаил Булгаков. Мастер и Маргарита.

Булгаков М., (1989). Мастер и Маргарита.  Москва: Молодая гвардия, 303 с.

Kažkur skaičiau, kad knygos, parašytos daugiau nei prieš 50 metų yra atgyvenusios ir nebeaktualios. Baisi klaida. Ir tą įrodo Bulgakovo romanai.

Nors mano skaitytose Bulgakovo knygose veiksmas vyksta prieš 80 metų Maskvoje, tačiau knygų temos stebėtinai aktualios. Ypač šios. Daug kartų taisytos, galutinai taip nesuspėtos suredaguoti, be jokios vilties išleisti… Kaip geri draugai I. Ilfas ir E. Petrovas pasiūlė atsisakyti „senovinių“ skyrių, ir pagaliau ją išleisti, autorius labai įsižeidė. Nes knyga – tai kultūros, filosofijos, grotesko nedaloma visuma. Kurioje, žinoma, ir įsipina Meistro bei Margaritos meilė. O meilės tema, kaip ir velnio tema, kaip žinome, nesensta.

Daugiau apie knygą sunku kažką ir pasakyti. Ją reikia skaityti. Skaitant galima pasitikrinti ir savo erudiciją. Nes joje pilna mįslių: Kas buvo Meistras? O kas Margarita? Ką reiškia pokylis pas šėtoną? Ir kodėl tiek daug tame pokylyje muzikinių simbolių? Ką reiškia seansai Varjetėje? O dar visa Piloto istorija….

Galima žinoma pradžioje per daug ir nesigilinti. Nepaisant visų mįslių, romaną skaityti tikrai lengva, tik skaityk ir mėgaukis (patartina rusų kalba). O visi  atsakymai ankščiau ar vėliau patys ateis į galvą. Kadangi perskaityti vieno karto neužteks, kada nors knygą norėsis perskaityti vėl, vėl skaityti apie MASSOLIT’ą ir Varjetę, apie Volando ir jo svitos apsilankymą Maskvoje, apie Margaritos ir Meistro meilę, apie Poncijų Pilotą ir Ješua ir pagaliau išgirsti Volandą sakant:

Все будет правильно, на этом построен мир. (с. 259).

Man labai patiko.

Михаил Булгаков. Собачье сердце.

Булгаков М., (1989). Собачье сердце. Москва: Современник, 112 p.

Pasimėgavau rusų klasika, ką čia daugiau ir bepridursi. Bulgakovo pavardė pati kalba už save. Pasimėgavau originalu, perskaityti trumpą apysaką ne taip ir sunku, tačiau kaip galima pajusti rašytojo stilių, tiesiog smagu skaityti kiekvieną sakinį. Gėrėtis pasakojimu ir dialogais, veikėjais ir charakteriais. Tačiau nereiškia, kad skaitymas rusų kalba palengvina pačios apysakos supratimą.

Taigi, ką mums pasakoja Bulgakovas? Vienam benamiui Šarikui pasiseka ir patenka jis į šiltus profesoriaus Filipo Filipovičiaus namus. Atrodo, visos benamio bėdos ir vargai pasibaigė, laukia sotus ir šiltas gyvenimas. Tačiau jo naujasis šeimininkas, pasirodo, ne eilinis pilietis, o ambicijų turintis mokslininkas. Jis Šarikui atlieką labai sudėtingą operaciją ir, nepraėjus nei mėnesiui, Šarikas tampa Poligrafu Poligrafovičium Šarikovu. Toliau profesorius Preobraženskis, kad ir kaip norėtų, nebelabai gali kontroliuoti situacijos, nes žmogaus asmenybė ir jos formavimasis priklauso nebe nuo vieno žmogaus, o nuo pačio žmogaus ir jį supančios visuomenės.

Aišku, kaip ir visuose Bulgakovo kūriniuose, apysakoje begalės paslėptų minčių, to laikotarpio Rusijos visuomenės ironizavimo, svarbi kiekviena detalė, net veikėjų pavardės, bet tiesiog smagu skaityti taip, kaip supranti, ir kiekvieną sykį atrasti kažką naujo. Šį kartą mano atradimas buvo tas, kad knygos veiksmas vyksta žiemą, prieš pat Kalėdas ir Naujus Metus, ir tai, pasirodo, ne šiaip sau atsitiktinumas…

Beje, knygoje buvo dar ir trumputis apsakymas „Ханский огонь“, labai toks sakyčiau realistiškas pasakojimas apie to meto įvykius, kaip į savo muziejumi paverstą dvarą, paslapčia grįžta kunigaikštis.

O šiaip knyga liūdna. kad ir kaip sparčiai vystytųsi mokslas, „человек с собачьим сердцем“  niekada netaps žmogumi. Kad ir kaip stengtumėmės.

Amžina ir nesenstanti klasika.

Sandor Marai. Žvakės sudega ligi galo.

Marai S., (2004). Žvakės sudega ligi galo. Vilnius: Tyto alba, 158 p.

Ką pasakytumėte vaikystės draugui, nematytam penkiolika, dvidešimt, galbūt ir daugiau metų?  Ar užtektų kalbų per naktį, ar dar būtų apie ką kalbėti taip, kaip ankščiau? O gal draugystė dėl kažko nutrūko ir vis dar liko neatsakytų klausimų?

Visai kaip tiems dviem seniems draugams, kažkur nuošalioje Austrijos pilyje, susitikusiems po keturiasdešimt vienerių metų. Prie jaukaus židinio ir degančių žvakių jie prašneka visą naktį. Tik tas pašnekesys nevisai jaukus. Tada, kai jie matėsi paskutinį kartą, kažkas nutiko. Ką sunku papasakoti žodžiais. Ir kas būtinai reikalauja atsakymų. Bent dviejų.

Knyga nedidelė, bet joje ir nėra jokio nereikalingo tuščiažodžiavimo. Didžiausia dalis – tai generolo monologas, jo mintys, susikaupusios per keturiasdešimt vienerius metus, belaukiant draugo („Jei nebūčiau žinojęs, jog vieną dieną vis dėlto sugrįši, tikriausiai būčiau ėjęs tavęs ieškoti…“ psl. 81). Draugas – tai tik svečias, jam belieka tik pritarti arba nutylėti. O skaitytojui – skaityti ir žavėtis autoriaus mintimis ir išvedžiojimais apie draugystę, ištikimybę, gyvenimą.

Turiu pasakyti, jog mes dar ir dabar esame draugai. (psl. 105).

Labai nebloga knyga, ypač žiemą.

Žemaitė. Marti.

Žemaitė, (1985). Marti. Kaunas: Šviesa, 327 p.

Autorė, kuri paskutiniu metu dažnai minima: internete, asmeniniuose tinklaraščiuose, spaudoje. Ji paseno, ji nebesuprantama, ją sunku skaityti. Atsiverčiau dar kartą paskaityti ir aš, ar tikrai Žemaitė jau taip nesuprantamai nutolusi nuo mūsų gyvenimo.

Knygoje spausdinami gerai žinomi autorės kūriniai, dalis apsakymų iš apsakymo ciklo „Laimė nutekėjimo“. Pabaigoje – autobiografinis apsakymas „Pirmieji mano žingsniai“ ir komedija „Trys mylimos“.  Knyga puiki. Savo tikrumu (kas geriau gali pavaizduoti tikrą to meto Lietuvos kaimą, jei ne visą tai mačiusi Žemaitė), vaizdingumu, nuoširdumu. Ir jumoru.

Šeimininkė – nebejauna, bet porą riestainių suėsi, kol aplinkui apeisi – pavirto į lovą pasilsėti. (psl. 5).

Nors dauguma apsakymų liūdni, aprašomi nelaimingi, tragiški moterų likimai (daugiausia iš ciklo „Laimė nutekėjimo), tačiau Žemaitė rašo labai vaizdingai, veikėjai labai tikri (gal todėl, kad kurti pagal realius žmones) ir įsimintini (Vingis, tėvas: „Mauči, tuoj gauni į dantis! Kaip aš liepsiu, taip turi būti“).  Jau vien chrestomatiniame apsakyme „Marti“ koks išraiškingas Vingių tėvo ir sūnaus dialogas:

– Kame buvai? – paklausė tėvas.

– Miegojau; kai atsiguliau po pusryčio, ligi šiol pūčiau į akį – au! – žiovavo.

– Ar suveizėjai arklius?

– Taigi taigi, kaipgis! Man arkliai nerūpi šventą dieną… taigi, tata, pats ką dirbai neveizėjęs?

– Bene kur nupuls arkliai, – pamojo tėvas su ranka, – o dubos pečių neužkišai?

– Taigi taigi, kapgis, vis mat man! Ogi pats kame buvai ligi šiol neužkišęs?

– Nė bėda, išdžius rugiai rytojui, –  mostelėjo tėvas. (psl. 39).

Dar geresnis apsakymas „Kaip Jonelis raides pažino“. Mamos pirmą kartą skaitytas dar tada, kaip niekaip nesupratau, ką reiškia „surašyti į jaučio  kailį“.

Toks dar mažetėlis, kiek šalčio, kiek alkio, kiek sulijo, sušlapo, o dar kiek sykių į sprandą gavo arba su pančiu smūgių, tai to viso nė į jaučio kailį nesurašytum. (psl. 279).

Ir žinoma, labai gailėjau to Jonelio. Gaila jo ir dabar. Koks turi būti skaitytojo išprusimas, kuriam Žemaitė ir toks jos apsakymas yra sunkiai suprantamas, tarsi nutolęs?

Pati Žemaitė buvusi labai aktyvi moteris: rūkė papirosus, raita parjodavusi arklius iš ganyklos, į šokius nešdavosi ant rankų vaiką, kurį kam nors duodavusi palaikyti ir eidavusi šokti. Žemaitės kūryba gali nepatikti, bet tai sava ir miela klasika. O visiems per daug ją kritikuojantiems ji mokėtų atsikirtsti ir pati („Balamūtas, bjaurybė!“, psl. 12), jei tik, žinoma, galėtų.

Knyga, kartu su Žemaite nuvedanti į tikrų tikriausią XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos kaimą.

Michael Ondaatje. Anglas ligonis.

Ondaatje M., (2005). Anglas ligonis. Vilnius: Tyto alba, 299 p.

„Garsiausios XX a. pabaigos knygos“

Jau buvau rašiusi apie knygas, kurios turi išlaukti savo laiko. Šita kaip tik dar viena iš tokių. Ilgai jos net nenorėjau imti į rankas, o vieną dieną atsiverčiau ir… puslapiai tarsi patys pradėjo verstis, pasakodami nepaprastą istoriją.

O gal istorija ir visai paprasta: jauna seselė Haną slaugo siaubingai apdegusį anglų lakūną, kurio lėktuvas sudužo Sacharoje. Karas ką tik pasibaigęs, karo ligonine paversta viduramžių vila suniokiota, visur prikaišiota sprogmenų. Tačiau būtent čia ir susitinka Hana, klajojanti po namus su hamaku ir su seniai mirusio kareivio teniso bateliais. Jos tėvo draugas, senas pražuvėlis, inteligentiškas vagis Karavadžas. Jaunas idealistas indas Kirpalas Singhas – pionierius išminuotojas su begale išminavimo reikmenų ir su portatyviniu imtuvu. Ir žinoma, paslaptingasis anglas ligonis, siaubingai nudegęs,  nesiskiriantis su Herodoto „Istorijos“ tomeliu, vis klejojantis apie meilę prieš karą pamiltai moteriai.

Atrodo, ir veikėjų tik keletas, atrodo, ir įvykiai nebėga vienas po kito (kas gali įvykti viloje, slaugant,  beviltišką ligonį?). Tačiau knyga taip gerai parašyta, veikėjai tokie įtaigūs, jausmai tokie tikri, pasakojimas toks įtikinamas, kad pradėjus skaityti ir perskaitai vienu atsikvėpimu.

Buvau pažadėjęs jums papasakoti, kaip ateina meilė. (psl. 229).

Nebanaliai ir poetiškai apie karą ir meilę. Labai gera knyga.

Александр Сергеевич Пушкин. Евгений Онегин.

Пушкин А. С., (1985). Евгений Онегин: Роман в стихах. Каунас: Швиеса, 174 p.

Ką tikrai žinau apie šį rusų klasiką, kad jis mokėsi licėjuje, ir, ką žino tikriausiai kiekvienas, net knygų neskaitantis žmogus, kad žuvo dvikovoje. Dvikovoje su Dantesu. Kad parašė „Ruslaną ir Liudmilą“ (У лукоморья дуб зеленый…) ir, žinoma, „Euginijų Oneginą“. Neseniai žiūrėjau tokį neblogą filmą apie Puškiną, tai dar keletą įdomių dalykų sužinojau, bet šį kartą ne apie tai.

Šį kartą apie eiliuotą romaną „Eugenijus Oneginas“. Prisipažinsiu, kaip skaičiau jį pirmą kartą (aštuntoje, devintoje klasėje?) tikrai mažai ką supratau. Dabar su rusų kalba irgi ne pyragai, bet 174 puslapių knygelė jau nebeatrodo neįveikiama. Bet vis nepaliko mintis, kad tada, pirmą kartą skaitant, buvo daugiau veiksmo. Atrodė, ir Eugenijus su Tatjana daugiau kartų susitiko, ir daugiau kartų pasikalbėjo, o dabar, va tau… Tiek daug ruoštasi, galvota, dūsauta, ir taip greitai viskas pasibaigė. Ir Eugenijus… Kas dar galėtų nustebinti šiandieninį žmogų? Tik ne Eugenijus Oneginas.

Beliko  žavėtis rimu (kažin, kaip jis ten vadinasi?), skambesiu, posmeliais, kuriuos norėjosi skaityti dar, dar ir dar.

Но грустно думать, что напрасно
Была нам молодость дана,
Что изменяли ей всечасно,
Что обманула нас она;
Что наши лучшие желанья,
Что наши свежие мечтанья
Истлели быстрой чередой,
Как листья осенью гнилой.
Несносно видеть пред собою
Одних обедов длинный ряд,
Глядеть на жизнь, как на обряд,
И вслед за чинною толпою
Идти, не разделяя с ней
Ни общих мнений, ни страстей. (стр. 139).

Pats kūrinys gražus. Klasika. Vertas skaitymo.

Paskaitykim. Итак, я жил тогда в Одесе…

Emilija Brontė. Vėtrų kalnas.

Kai kurių knygų nereikia pristatinėti. Užtenka žinoti, kad viena vienintelė parašyta knyga pelnė jos autorei šlovę ilgiems šimtmečiams. Ir skaitymo malonumas garantuotas.

Siužetas tai labai paprastas: eilinės Anglijos šeimos tėvas, grįždamas iš kelionės namo, vietoj vaikų lauktų dovanų parsiveža našlaitį berniuką, jį augina, myli ir juo rūpinasi. Tiesa, vaikams džiaugsmo mažai (lauktų dovanų juk negavo), prasideda vaikiški pykčiai ir vis aršesnės intrigos. Kai vaikai užauga,  šalia intrigų užgimsta dar vienas jausmas – meilė. Našlaitis tampa garsiuoju Hitklifu, vienu žinomiausiu personažu literatūros istorijoje, kuris dėl meilės pasiruošęs nužudyti visą pasaulį. Kartu ir save.

Istorijoje gausu veikėjų, kurie visi labai jausmingi, todėl skaityti knygą tikras malonumas. Personažai pykstasi, taikosi, vėl pykstasi, verkia, mušasi ir keikiasi. Diskusijos vyksta kiekviename puslapyje ir toli gražu nemandagios:

Ir jeigu tu viliesi, kad aš nesuprantu, tu kvaila; jei manai, kad mane galima paguosti meiliais žodžiais, tu – idiotė; o jeigu įsivaizduoji, kad aš kentėsiu nekeršydamas, tai labai greitai įsitikinsi, jog yra priešingai (psl 78).

Nors meilės istorija šioje knygoje ir meistriškai parašyta, išrankesniam skaitytojui įdomu pasigilinti  ir į žmogaus prigimties temą, kaip ji atsiskleidžia įvairiose situacijose. Našlaitis, kurį mylėjo įtėvis, tačiau įbrolis skriaudė, susidūręs su nepasiekiama meile nebegali atsispirti savo prigimčiai. Kita vertus, Hertono personažas, nors ir labai užguitas, suradęs meilę, bando keistis. Knygoje labai daug dėmesio skiriama veikėjų prigimčiai ir tai tik dar sustiprina romano vertę.

Tiesa, Rosmos 1994 m. leidime be galo daug korektūros klaidų… Bet vis tiek knygą būtina perskaityti kiekvienam, ieškančiam malonaus vakaro skaitymo.


Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Erichas Marija Remarkas. Naktis Lisabonoje.

Remarkas_LisabonojeDar viena Remarko knyga. Dar geresnė ir įdomesnė. Devynerių metų istorija, papasakota vieną naktį Lisabonoje, kada Europoje  „tvano vandenys kilo kas dieną“, kada „žmogus tapo niekuo, o pasas – viskuo“.

Atrodo, knygos siužetas gana paprastas: susitinka du vokiečiai emigrantai ir vienas iš jų papasakoja savo gyvenimo istoriją, kuri net nėra labai ilga. Ją galima papasakoti per naktį, per keletą valandų. Ji žinoma, liūdna. Emigrantų gyvenimai nėra linksmi. Tačiau ši istorija, parašyta Remarko stiliumi, turi kažką tokio, kad net sunku papasakoti: jo emigrantai, tie, kuriems teisingumas, laisvė ir pakantumas reiškė daugiau negu tėvynė ir sotus gyvenimas, klaidžioja po Europą persekiojami ir kankinami gestapo, be jokios vilties grįžti namo, pamatyti artimuosius, be jokios vilties gyventi toliau. O jeigu koks ir pabando pasipriešinti, pabėgti, pereiti sienas, susirasti mylimus žmones ir pasislėpti nuo gestapo, tai dar nereiškia, kad jam pavyks. Viską juk reguliuoja lemtis.

Knyga atrodo visai nedidukė, bet perskaityti jos greitai nepavyks. Veikėjai nuolat ką nors pasakoja, svarsto, diskutuoja,  o autorius vos ne kiekviename lape prirašęs auksinių minčių, kiekvienam pagal skonį.

——————–
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Borisas Pasternakas. Daktaras Živaga.

Yra knygų, kurios turi išlaukti savo meto. Kurių neįmanoma perskaityti „iki sekmadienio“, „iki kovo pirmos“  ar „iki Kalėdų“. Kurios nėra eilinės savaitgalio knygos, kurių neįmanoma perskaityti skubant, ar vienu prisėdimu. Priešingai, jos skaitomos lėtai, mėgaujantis kiekvienu skyriumi, slapčia viliantis, kad tęsis dar ilgai ilgai.

Viena iš tokių – literatūrinės Nobelio premijos laureato (tiesa, jis tos premijos atsisakė, reikėtų pasidomėti daugiau) knyga apie daktarą Živagą. Skaičiau seną, 1991 m. Vagos, Nobelio premijos laureatų serijos, leidimą ir stebėjausi, kodėl aš taip ilgai vis atidėdavau ją į šoną.  Juk tai nepalyginama su jokiais Picoult, anei Irvingais (tiesa, aš vis tiek juos dar skaitysiu). Kalba, stilius, net pati knygos struktūra (tokie nelabai ilgi, įdomūs skyreliai su pabaigoje išlaikyta intriga). O kur dar vardai ir tėvavardžiai pagal rusišką tradiciją. Jurijus Andrejevičius, Antonina Aleksandrovna, Larisa Fiodorovna, – tiesiog gražu skaityti.

O kur dar istorija…

Istorija žavi tuo, kad pasakojimas apie permainingą, jaudinančią, viską iš esmės žmonių gyvenime pakeitusią revoliuciją persipina su kitu pasakojimu apie ne mažiau jaudinančią trijų žmonių meilę. Ir nebežinai skaitydamas, kuri istorija stipresnė. O parašyta tobulai. Parašyta taip įtaigiai, kad tiesiog įsivaizduoji, kaip gyvena žmonės, kaip viskas staiga pasikeičia, matai  pasikeitusį gyvenimą, keliones traukiniu, pėsčiomis. Matai, kaip Živaga, tramdydamas išsiskyrimo skausmą,  „laisva, kailinių nepridengta ranka iš visų jėgų pačioje palubėje gniaužė tekintą gonkų stulpelį, tarsi norėtų ji pasmaugti“.

Pabaigoje yra Jurijaus Živagos eilėraščių, bet man jie nepatiko. Nepaisant to, knyga vienareikšmiškai viena geriausių, skaitytų pastaruoju metu. Čia kelios ištraukos.

——————–
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).