Luca Di Fulvio. Amžinojo miesto baladė.

DI FULVIO, Luca. Amžinojo miesto baladė [romanas]. Iš italų k. vertė Gintautė Norkūnaitė ir Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2022. 670 p.

Gyvenimas nebūtinai turi būti sušiktas.

Pirmas sakinys: Šutvė buvo niekinga ir apgailėtina.

Trečioji italų autoriaus knyga lietuviškai. Pirmoms dviem pagyrimų gausu, o be to juk smalsu, kas per knyga už tokią nemažą kainą. Siunčiu padėkas miesto bibliotekai, kurioje galima rasti pačių naujausių knygų ir keliauju į 1870-ųjų Italiją.

Buvau jau pasiilgusi tokio lengvo, paprasto, bet intriguojančio ir gerai parašyto istorinio romano. Jausmas, lyg skaityčiau kokius nors „Žemės stulpus“ (gerai, Stulpai buvo geriau). Veiksmas, istorinė aplinka, ryškūs veikėjai, šiek tiek, nors ir lengvai įmenamų, bet vis tiek, paslapčių. Dar dramos, cirko gyvenimo, XIX a. pabaigos kasdienybės, karo, gyvenimo ir mirties. Ir meilės, meilės, meilės.

Marta keliauja kartu su cirku, jame ir užaugo, o jos ankstyvą vaikystę gaubia paslaptis. Pjetras – pamestinukas, kuriam labai dosniai nusišypsojo likimas. Nelė – paslaptinga moteris, kurios gyvenimas visiškai drastiškai pasikeičia. Liudovikas, princo sūnus, nelabai sutariantis su savo turtuoliu tėvu. Ir Italijos karalystė, kuriai labai trūksta Romos, vis dar priklausančios Popiežiaus valstybei.

Visa kita galima numanyti, bet tas skaitymas toks malonus. Yra kur pasišypsoti, jo veikėjai karštakošiai (kaipgi kitaip!), dažnai nesirenka žodžių ir šneka, o tik paskui galvoja. Yra ir visokių antraplanių herojų, jų istorijas irgi smagu skaityti. Gaila, kad dažna jų taip ir nutrūksta, ir lieka taip ir neaišku, reikėjo jos išvis, ar ne.

Pabaigą galima vadinti tragedija, visko tiek privelta, viskas taip greitai vyksta, akys tiesiog jau slysta tekstu. Tarsi viską reikėjo suspausti į ribotą puslapių skaičių. Nors ką ten apie tokią pabaigą ir parašysi, viskas ir taip aišku.

Tiesa, vienoje vietoje paminėtas Edmondas de Amičis. Pagalvojau, kad tai jis parašė garsiąją „Širdį“. Bet kažkodėl jo paveikslas, nors tik kelios pastraipos, tikrai ne koks. Edmondas atgrasus. Pasipūtęs. Ir Pjetrui labai nepatinka. O juk Širdis – apie kilnumą, draugystę ir drąsą. O gal ką nors ne taip pamenu? Įdomu, kodėl autorius jį taip pavaizdavo? Teks eiti paskaityti apie šio rašytojo gyvenimą.

Būtinai skaitysiu ir kitas autoriaus knygas, norisi tokių epinių istorijų.

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.