DUBOIS, Jean-Paul. Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 224 p.
Goncourt’ų premija 2019.
Neturiu tokių dvasinių prerijų, kur galėčiau leisti pasprukti ir laigyti savo mintims. Ši vieta mane apsėdusi ir kas dieną diria man odą. Žinoma, aš turiu savo lankytojų. Bet kartais mirusieji būna tokie kaip mes, jiems skaudu gyventi.
Pirmas sakinys: Jau savaitę sninga.
Paprastai ir lėtai. Koks gi yra gyvenimas kalėjime, jei ne lėtas? Sava tvarka, savas ritmas – nieko nepakeisi ir nepaskubinsi. Polis atlieka bausmę už kažkokį nusikaltimą ir leidžia dienas su karštakošiu motociklų fanu Hortonu. Ir nors šis – spalvinga asmenybė, laiko, pagalvoti apie gyvenimą ir dar daug ką, yra daugiau, nei sočiai. Kalėjimo pasakojimai paprasti, bet tikrai geri.
Saikingai. Šaunu, kai nedaugžodžiaujant kuriamos puikios istorijos. Kai žodžiai sudėliojami taip, kad teksto nebegalima pavadinti tiesiog tekstu – tai kažkoks stebuklas. Skaitydamas nebematai žodžių, matai vaizdus, iš kurių tikrai išeitų nuostabus filmas. Pamažu išryškėja vieno žmogaus, Polo, gyvenimo istorija. Iš kur jis, kas jis, kodėl jis čia? 224 puslapiai. Tikrai saikingai.
Tai koks gi tas gyvenimas? Unikalus. Kaip sakė Polo tėvas, prasilošęs kazino ir žirgų lenktynėse – Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai. Tą ir skaitome. Apie Polo kilmę, protėvius, tėvą Johaną, mylimąją Vainoną, priklydusią kalaitę Nukę.
Iš tikrųjų istorija jokiu būdu nėra graudi ar ašaringa, tik gal kiek (o gal ir labai) melancholiška. Ar Polas laimingas, ar ne? Sunkus klausimas. Tiesiog toks jau tas gyvenimas. Ir kai jis pametėja žmogui ilgai lauktą laimę, o vėliau, neperspėjęs, ją vėl pasiima… Na, toks jau jis yra.
Už kiekvienų šviečiančių (ir ne) langų – savi likimai.
Tokia trumpa, paprasta, lėta, nedaugiažodžiaujanti ir labai gražiai papasakota vieno žmogaus gyvenimo istorija.
kaskaityti.lt 