Blake Crouch. Laiko kilpos.

CROUCH, Blake. Laiko kilpos [mokslinės fantastikos trileris]. Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 396 p.

Laikas yra tai, kas neleidžia viskam įvykti vienu metu. – Ray Cummings.

Pirmasis sakinys: Beris Satonas įsuka į pagalbos tarnyboms skirtą juostą priešais pagrindinį įėjimą į Po pastatą – art deco bokštą, apšviestą baltais šviestuvais.

Nagi, norit šiek tiek dėlionės, šiek tiek filosofijos, šiek tiek fantastikos ir šiek tiek trilerio? Prašom. Laiko kilpos laukia.

Pradinis taškas paprastas – nuo dangoraižio ruošiasi nušokti moteris, o policininkas turi ją išgelbėti. Išgelbės, neišgelbės, įtampa auga ir žada gerą trilerį. Veiksmas sukasi ir gudrusis policininkas Beris Satonas netrunka išsiaiškinti, kad šią moterį iš proto veda tokia keista liga – klaidinančios atminties sindromas. Žmogus prisimena įvykius iš gyvenimo, kurio niekada negyveno. Štai jums ir fantastikos linija.

O paskui prasideda tikra dėlionė. Ir greitai (juk žanras šiek tiek trileris) tenka spręsti įvairiausius klausimus – kas tas laikas, kas tas gyvenimas, kaip viskas susiję, nesusiję, kur viskas sukasi ir tenka griebtis filosofijos, kad neišprotėtum ir irgi netaptum ta ant dangoraižio stogo stovinti moteris. Vyksta eksperimentai, atradimai, bandymai – dėlionės detalės išskraido po visą kambarį ir jas vėl tenka rinkti iš naujo.

Ir tada ateina meilė, kuri ima ir įsispraudžia jau ir į taip daugiažanrį romaną.

Ne tik įtraukia, bet ir pareikalauja šiek tiek pastangų. Neatsilik nuo siužeto ir nesusimaišyk. Kuris laikas dabar? Ar tie atsiminimai tikri? O kuris laikas dabar? Ar kas nors pasikeitė? Veiksmas sukasi, dėlionė maišosi, ir rodos vėl grįžti į pradinį tašką. Ar tikrovė ir laikas išsiskyrė, ar ne?

Nuobodu nebus, siužetas nelaukia, o jo vingiuose pasimesti negalima. Ko nors panašaus lietuviškai yra mažai ir mano fantastiniai poreikiai tikrai nėra patenkinti. Tenka pripažinti, kad po kiek laiko galima būtų knygą skaityti dar kartą. Ir būtų visai taip pat įdomu.

Kai žmogus miršta, mums tik atrodo, kad jis miręs. Jis ir toliau gyvena praeityje <…>. Visoks laikas, ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis, visados egzistavo, visados egzistuos. <…> Mums čia, Žemėje, taip tik atrodo, kad momentai seka vienas paskui ktią lyg karoliai ant siūlo ir kad jeigu momentas praėjo, tai praėjo negrįžtamai. – Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr. 5“.

Gyvenimą suprasti galima tik žvelgiant atgal, o gyventi reikia į priekį. – Soren Kierkegaard.