Julia Quinn. Bridžertonai: Hercogas ir aš.

QUINN, Julia. Bridžertonai: Hercogas ir aš. Dafnės istorija [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Alma littera, 2021. 416 p.

Dafnė krito jam į glėbį ir, iki šiol taip narsiai laikiusis, pratrūko raudoti.

Pirmas sakinys: Klaivdono grafo Saimono Arturo Henrio Ficranulfo Baseto gimimas buvo nepaprastai džiugus įvykis.

Jei nebūtų bookswapo, raudoti pratrūkčiau ir aš, tuščiai išleidusi pinigus. Tokio prasto skaitaliuko jau seniai nebuvau skaičiusi. Ir kas sudomino? Netflix ženkliukas? Viršelis? Pavadinimas, suteikiantis viltį, kad tuoj pasinersiu į didingą istorinę epopėją su visais ten lordais, hercogais, dvaro intrigomis, ir visokių ten trokštamų ir netrokštamų meilių reikalais? Na, kažko tokio kaip Dauntono abatija.

Aha, norėtum. Nieko panašaus nebuvo. Nieko įspūdingo, įdomaus ar kerinčio. Naivuoliai standartiniai veikėjai. Lėkštas ir nuspėjamas siužetas. Visiškas muilo burbuliukas. Net istorinis fonas toks labai foninis, dažniausiai jo net nesijautė.

Perskaičiau iki pabaigos. Bet ne, likusių septynių knygų tai tikrai neskaitysiu.

Ir visgi vienas dalykas patiko. Skaityti buvo… linksma. Gal autorė pati jautė, kad labai jau ta istorija skysta ir išgelbėti ją gali tik… Taip, tas toks šmaikštus stilius. Kai kur tai net garsiai juokiausi. Lyg ir turėtų būti drama, bet labiau panašėja į komediją. Tai toks ir bus tas vienintelis knygos pliusas..

O didybės jokios. Išskyrus Bridžertonų šeimos medį knygos pradžioje.